Kiaulės skerdimas – visas ritualas. Z.Kelmickaitė pacituos maldą, kuria skerdikas atsisveikina su aštuonis devynis mėnesius šertu gyvuliu.
„Gyva būdama ražkožės neturėjai/po purvą braidei, mėšlyne miegojai/ kiaule tave pravardžiuodavo/ale aš pykčio neturėjau – tokia jau kiaulės dalia/šiandien guli ant lentos kaip karalienė nuprausta/ persiprašau, kad tave paskerdžiau – ne iš pykčio/tik kad susiedam pakaštavot/tik kad šeimynai dėl pavalgymo/dėl kilbasų dėjimo, kumpiams vinzavot/persiprašydamas prašau, kad ir tu neturėtum ant manęs pykčio“, – cituoja maldelę kiaulei Z.Kelmickaitė.
Ji stebėjo, kaip Suvalkijoje, Kazliškių kaime, pas Teresę Lekšienę ūkyje buvo skerdžiama kiaulė.
Tai daro broliai Vytautas bei Algirdas Varžakauskai. Pirmasis jau yra paskerdęs 2000 kiaulių ir tai daro nuo 16 metų.
Z.Kelmickaitė vaikystėje yra mačiusi skerstuves, tačiau juką – sriubą iš šviežio kraujo su džiovintais obuoliais – ragavo pirmą kartą. Vegetarus ir panašių vaizdų bijančius žmones ji įspėjo laidos nežiūrėti.