Kartą viešėdama Danijoje, vienoje dailės galerijoje Zita sutiko Eriką. Juodu vienas kitam patiko iš pirmo žvilgsnio.
Kai moteris pasakė, kad Lietuvoje dirba dailės mokytoja, Erikas prisipažino, kad norėtų išmokti piešti. Taip prasidėjo jų romanas.
Zitos meilė buvo begalinė. Moteris pasiryžo palikti tėvynę ir persikraustyti į Daniją. Eriko motina, jo pirmoji žmona ir dvi suaugusios dukterys priešinosi šiai santuokai. Antroji santuoka ir vyrui nepasirodė svarbi – vestuvės buvo kuklios, be baltų apdarų ir įžadų bažnyčioje.
Laidos herojė tvirtina nustebusi, kai mylimasis liepė pasirašyti vedybų sutartį. Ji tada suabejojo, ar Erikas ja pasitiki. Tačiau užsienyje tokios sutartys – įprastas dalykas.
Atvykusi į Daniją Zita ilgai negalėjo susirasti darbo, o tai jos vyrą pykdė – jis nenorėjo vienas išlaikyti šeimos. Nors buvo turtingas žmogus, nuolat priekaištavo, kodėl vienas turi už viską mokėti.
Pernai Erikas mirė. Nuo tada prasidėjo varginantys teismo procesai su vyro giminėmis. Išsamų pasakojimą žiūrėkite šį vakarą.