Idėja paprasta. Jie turi būti smagūs, blizgantys ir lėkšti, nes tarp televizininkų vyrauja nuomonė, kad šalis, turinti tokius puikius alkoholio suvartojimo rodiklius, šią stebuklingą naktį turės svarbesnių rūpesčių nei gilintis į sudėtingus režisūrinius užmojus.
Filmuojami jie paprastai gruodžio pradžioje ar vidury. Viskas, kaip visada, vėluoja. Režisieriai laksto pikti lyg buldogai, patys nė iš tolo neskleisdami to gyvenimo džiaugsmo, kurį stengiasi įpūsti koncertui.
Jau beveik pradedant filmavimą į televizijos studiją įsiveržia juodi vyrai su laidais ausyse ir visus išprašo lauk. Mat atvyko politikai ir prieš jiems susėdant prie stalų reikia aptikti, išvežti ar vietoje detonuoti visas ten paslėptas minas ir bombas.
Milijonas atlikėjų grūdasi grimo ir persirengimo kambariuose. Vyrai ir moterys persirengia vieni prie kitų tarsi skaistūs pagonys prieš pirtį. Pasipuošę slankioja koridoriais pirmyn ir atgal, neturėdami kur padėti rankų ir rūkydami trigubai daugiau nei įprasta. Nėra kas veikti.
Kiti, sužinoję, kad jų pasirodymas nusikelia dar kelioms valandoms, lekia „ko nors“ į parduotuvę, ir po kurio laiko jau gali išgirsti ryžtingus pareiškimus: „Šiandien aš nebevairuosiu“. Staiga dingsta elektra studijoje, tualete užsidega šiukšlių kibiras, ir visas pasiruošimas nueina šuniui ant uodegos.
Po geros valandos chaosą nutraukia džiugus moteriškas balsas: „Plojam, šypsomės“. Kažkas metą saują konfeti, ir filmavimas atsinaujina. Politikai kantriai sėdi po prožektoriais jau septynias valandas. „Nieko, jie įpratę“, - operatorius tiek pat kandus, kiek ir abejingas.
Viena naujai iškepta dainuojanti mama derasi su režisiere, kad anksčiau paleistų namo, nes reikia pažindyti kūdikį. Iš įsižeidusio mamos veido gali suprasti, kad atsakymas neigiamas. Po kiek laiko pervargusi režisierė rūkykloje pareiškia, kad dainininkėms reikėtų pašalinti gimdą.
Mama tuo metu dainuoja ir šypsosi. Dalis politikų išvažiuoja, dalis išlenda iš švarkų ir pasiraitoja marškinių rankoves. Dabar prie jų galėtum prisėsti nuogą kūną apsijuosęs džihado diržu - niekam nerūpi.
Persiritus per vidurnaktį svečiai prie stalų retėja ir į laisvas vietas susodinami techniniai darbuotojai, darbininkai, naktinis sargas ir visi einantys pro šalį. Po beveik paros filmavimo koncertas pagaliau baigiamas. Kas dar gyvas, uždega bengališkas ugneles. „Nežinau kas, bet kažkas iš to išeis“, - sako žmogus raudonomis akimis, stovintis prie kameros.