Prieš pasirodymą Vilniuje žydų kilmės muzikantas papasakojo apie savo painius santykius su kazachais, kūrybos ambicijas ir laikus, kai su broliu prieš kameras vaidindavo rabinus.
- Kokie vėjai jus atnešė į Lietuvą?
- Po koncerto Čikagos bare prie mūsų priėjo vienas žmogus ir paklausė, ar nenorėtume pagroti jūsų šalyje. Tiesą sakant, nepatikėjome, kad jis kalba rimtai, bet sutikome. Pasirodo, jis nejuokavo.
Man visada įdomu groti šalyse, kuriose iki tol nebuvau. Arčiausiai Lietuvos esu viešėjęs Latvijoje. Be to, prieš kelionę sužinojau, kad mano prosenelis gimė Kaune, o vėliau iš Lietuvos emigravo į Velsą. Tad jūsų šalyje - mūsų giminės šaknys. Kaip ir daugelio kitų žydų.
- Domėjotės su žydų istorija susijusiomis Lietuvos vietomis?
- Mus nuvežė apžiūrėti greta Kauno esančio IX forto, kuriame nacistai žudė žydus. Buvau girdėjęs apie tą vietą, buvo įdomu ją pamatyti savo akimis. Apėmė baisus jausmas, sukrėtęs mane iki sielos gelmių.
- Esate minėjęs, kad žydų muziką laikote šlamštu.
- Taip, tikrai taip sakiau (juokiasi). Bet turėjau omenyje ne žydų dainas, kurios skamba sinagogose, o tas, kurios grojamos per vestuves. Jos - tikrai siaubingos.
Mano grupės muzikoje juntama žydų ir arabų muzikos įtaka. Daug kam toks derinys atrodo keistas, nes arabus ir žydus įprasta laikyti nesutaikomais priešais. Bet tų priešų muzika - panašesnė nei galima įsivaizduoti.
- Esate verslininko sūnus. Kaip susidomėjote muzika?
- Tėvai mėgo vedžioti į koncertus. Kartą, kai man buvo aštuoneri, nuėjome pasiklausyti Modesto Musorgskio „Parodos paveikslėlių“. Jau kitą dieną paėmiau į rankas trimitą ir jo nepaleidžiu iki šiol.
- Kūrėte muziką filmui „Boratas. Kaip šaunusis Kazachstano žurnalistas Amerikoj patirtį graibstė“. Ar nemanote, kad tai jums prilipdė komedijų muzikanto etiketę?
- Gali būti. Turiu agentą Los Andžele, jis dairosi filmų, kuriems galėčiau kurti muziką. Norėčiau kurti rimtiems filmams, bet dėl Borato šešėlio turbūt man teks dažniausiai dirbti su komedijų režisieriais.
Tačiau aš nesiskundžiu - man įdomu kurti ir groti įvairiausią muziką. Juk esu grojęs net žydų vestuvėse - po šito manęs jau niekas negali išgąsdinti.
- Jei Sacha jums vėl pasiūlytų bendradarbiauti, ar sutiktumėte? Ar nebaisu susikurti nuolatinio brolio talkininko įvaizdį?
- Filmas apie Boratą buvo viena sėkmingiausių pastarojo meto komedijų, tad man tai buvo labai naudinga. Norėčiau kino srityje dirbti ne tik su savo broliu. Bet jo pasiūlymo neatmesčiau.
Juk su Sacha aš bendradarbiauju jau daug metų. Kūriau muziką jį išgarsinusiai TV laidai „Ali G šou“. Kartu net filmavomės humoristiniame siužete.
Apsirengę rabinais, prisiklijavę žandenas žingsniavome gatve. Jis dainavo apie tai, kaip jį muša prakaitas, aš grojau. Grodami ir dainuodami pamažu išsirenginėjome. To siužeto vos neuždraudė televizija - jos darbuotojams kilo įtarimų, kad bandome įžeisti tris religijas iškart (juokiasi).
- Ar pasitaiko, kad į jūsų koncertą atėję žiūrovai tikisi išgirsti juokelių apie Kazachstaną?
- Ne, publika supranta, kad mano kūryba ir brolio personažas neturi nieko bendra. „Zohar“ muzika - visiška filmo apie Boratą nuotaikos priešingybė.
- Ar tiesa, kad jau po filmo apie Boratą pasirodymo parašėte kūrinį Kazachstano orkestrui?
- Taip, tas pasiūlymas buvo keisčiausias, kokį esu gavęs gyvenime. Kai sulaukiau orkestro atstovo skambučio, pamaniau, kad kažkas panoro man iškrėsti pokštą. Bet, pasirodo, mano muzika labai patiko orkestro vadovui Maratui Bisengalijevui.
- Pavardė - lyg iš Borato reportažų, ar ne?
- Taip (juokiasi). Bet jis - rimtas žmogus, puikus smuikininkas, baigė mokslus Rusijoje. Anksčiau neturėjau pasiūlymų kurti orkestrams, o čia pasitaikė proga parašyti kūrinį 85 muzikantams. Negalėjau atsisakyti.
Kūrinio premjeroje Londone, beje, dalyvavo Kazachstano ambasadorius, kuriam ta muzika labai patiko. Dabar esu kviečiamas parašyti jiems dar kūrinių ir apsilankyti Kazachstane.
- Nebijote ten keliauti? Gal jus paims įkaitu ir iškeis tik į jūsų brolį?
- Nesu dėl to tikras (juokiasi). Žinau, kad Kazachstano vyriausybė nekenčia Borato, uždraudė rodyti filmą. Bet toje šalyje daugybė žmonių turi piratinius filmo įrašus. Turbūt kazachai jau supranta, kad ta komedija jų šaliai padarė puikią reklamą.
- Nelabai mėgstate kalbėti apie savo brolį?
- Taip. Negaliu pasakyti, kad mane nuo to pykina, bet aš einu savo keliu, jis - savo. Esame skirtingi, aš niekada nesvajojau tapti aktoriumi, man rūpi tik muzika. Kai koncertuoju, rengėjai būtinai pamini, kad esu Sachos brolis. Suprantu, kad tai padeda privilioti žiūrovų, bet dėl to jaučiuosi ne itin smagiai.