Tačiau pernai prieš pat Kalėdas ramų Kilkų šeimos gyvenimą sudrumstė netikėtas įvykis - į jų namų duris pasibeldė naujas šeimos narys - šešerių su puse metų Kajus.
Skambutis išmušė iš vėžių
Aušra, jos vyras Andrius ir 11 metų duktė Gabija praėjusių metų Kalėdas prisimena ne tik su šypsena. Mat tuo metu užklupę rūpesčiai šeimą net privertė lieti ašaras.
„Atrodė, savo šeimos gyvenimą buvome puikiai susitvarkę, viskas buvo ramu ir stabilu. Pakako vieno skambučio, kad viskas apsiverstų aukštyn kojomis.
Nebuvo lengva apsispręsti, ar galime padėti vaikams, kurių net nesame matę“, - apie atsakingą gyvenimo žingsnį „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje (TV3) pasakojo A.Kilkuvienė.
Septyni vaikai - be globos
Aušros motina globoja savo brolio dukterį, kuriai dabar yra 12 metų. Mergaitę ji ėmė globoti, kai brolis išsiskyrė su savo pirmąja žmona ir išvyko gyventi į Ameriką.
Lietuvoje likusi moteris susilaukė dar septynių vaikų.
Pernai žiemą Aušra Kilkuvienė sulaukė skambučio iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos. Darbuotoja pranešė, kad Kaune gyvenanti buvusi jos dėdės žmona turi problemų dėl alkoholio ir jai yra apribotos motinystės teisės.
Be motinos globos likusiems septyniems vaikams reikia pagalbos - galbūt Aušra galėtų jiems pagelbėti?
„Iš pradžių pyktelėjau - kodėl skambina būtent man? Net nenorėjau svarstyti, kad galėčiau imtis atsakomybės ir spręsti tų vaikų likimą.
Tačiau apsimesti, kad negirdžiu jų pagalbos šauksmo, irgi negalėjau. Vaikai tarytum beldėsi į mano namus ir prašė, kad nuo jų nenusisukčiau“, - savo pirmą reakciją išgirdus šią žinią prisimena Aušra.
Aušra su Andriumi turėjo tris dienas apsispręsti, ar gali jie padėti vaikams, kurių niekada net nėra matę. Netikėtas pasiūlymas Aušrą ne tik suglumino, bet ir privertė susimąstyti: gal tai - Dievo siųstas ženklas ir jai skirtas išbandymas?
„Nuvykę į Vaiko teisių apsaugos tarnybą gavome sąrašą, kuriame buvo surašyti visų septynių vaikų gimimo metai ir vardai. Vyriausiam - devyneri, jauniausiam - vos dveji su puse. Man pasidarė jų gaila, juk jie jaučiasi niekam nereikalingi“, - prisipažino A.Kilkuvienė.
Aušra apsisprendė nenusigręžti - į savo šeimą priimti vieną vaiką. Tačiau kai su vyru Andriumi nuvažiavo sutvarkyti dokumentų, Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai pranešė, kad daugiavaikei motinai jie suteikė paskutinę galimybę pasitaisyti ir pasirūpinti savo vaikais.
„Išgirdusi šią žinią pažvelgiau į dangų ir pasakiau: „Dieve, nejaugi nusprendei mane išbandyti? Norėjai patikrinti, kokį sprendimą priimsiu?“ Tai buvo man likimo mestas iššūkis“, - įsitikinusi Aušra.
Motina neišlaikė išbandymo
Vaikai jų motinai buvo grąžinti dviem mėnesiams. Per tą išbandymo laikotarpį ji turėjo atsisakyti svaigalų ir pradėti naują - blaivų gyvenimą, vienus vaikus leisti į darželį, kitus - į mokyklą.
Praėjo daugiau nei mėnuo nuo apsisprendimo dienos ir, rodos, visi išgyvenimai užsimiršo.
„Iki Kalėdų dar buvo likusios dvi dienos. Vaikščiojau po prekybos centrą, kai viena pardavėja pradėjo man pasakoti istoriją, apie kurią ji norėtų pranešti laidai „TV pagalba“.
Netekau žado, kai iš jos išgirdau pasakojimą apie tuos pačius vaikus, - stebėjosi A.Kilkuvienė. - Pasirodo, iš tikrosios motinos vaikai jau buvo atimti ir paguldyti į ligoninę, iš kurios turėjo keliauti į vaikų namus.
Sutrikau, pradėjau balsu raudoti. Supratau, kad nuo tos šeimos negaliu nusisukti“.
Aušra su vyru nusipirkę saldainių išvažiavo į ligoninę aplankyti vaikų. Tai buvo pirmas kartas, kai juos išvydo. Kilkų šeima norėjo į savo namus priimti vieną iš mergaičių - Mėtą, tačiau nutiko taip, kad ją ir dar du vaikus priglaudė giminaičiai - jiems ir buvo suteikta pirmenybė.
Taip Aušra į namus parsivežė Kajų.
„Jeigu man gyvenime skirta tokia misija, vadinasi, reikia eiti iki galo ir stengtis tą vaiką padaryti laimingą. Žinojau, kad reikia padėti tam vaikui - duoti viską, kas įmanoma, o po to jis pats rinksis, ko nori gyvenime“, - neabejoja televizijos laidos vedėja.
Moko kitokio bendravimo
Dabar visada besišypsantis šviesiaplaukis Kajus - jau Aušros ir Andriaus namuose. Gal jis ūgiu kiek mažesnis už savo bendraamžius, gal kiek kitoks.
Šešerių su puse metų vaikas iki tol bendravo tik su savo broliais ir seserimis. Jo sakiniai paprasti ir primityvūs - iš vieno ar trijų žodžių. Vaikas nežino daugybės žodžių, jis dažnai stabdo Aušrą - nesupranta sudėtingų sakinių ir jam niekada negirdėtų frazių.
„Kiekvieną rytą atsikeliu ir tarsi pradedu dirbti. Savo vaikui gali pasakyti ką nori, o su Kajumi viskas kitaip.
Po truputį pripratome vienas prie kito: pradėjome ryte sveikintis, daug kalbėtis, dabar jis vakare man palinki saldžių sapnų. O vieną dieną jis atėjo pas mane ir pasakė: „Mama, aš tave labai myliu“, - gražias akimirkas prisiminė A.Kilkuvienė.
Suprato kaip skirtą misiją
Aušra nuolat sau kartoja: „Aš pasistengsiu“. Ji puikiai supranta, kad vieną dieną šiam mielam vaikui gali nusibosti taip gyventi ir jis gali pasirinkti kitokį gyvenimą, prie kurio buvo pripratęs.
„Gal vieną dieną Kajus mums pasakys, kad jam nereikia šių namų, automobilio, gražių daiktų ir patogumų? Gal jis pareikš, kad norėtų gyventi taip, kaip iki šiol gyveno?“ - svarstė pašnekovė.
Aušra žino, kad svetimus vaikus ėmę globoti žmonės kartais juos grąžina atgal į vaikų namus, nes vaikai nesugeba prisitaikyti prie naujo, kitokio gyvenimo. Tačiau tai ne taisyklė - tik grėsmė, kurią reikia žinoti.
„Galbūt man gyvenime buvo lemta globoti svetimą vaiką. Dievas matė, kad pati neprisiruošiu gimdyti, tad jis man atsiuntė Kajų. Dėkoju jam už sūnų - šią man suteiktą likimo dovaną“, - šypsojosi A.Kilkuvienė.