Žydrūnė pirmą kartą jūrą pamatė būdama suaugusi mergina — 25—erių. Iki tol kelionei iš Vilkaviškio iki Palangos ji nesiryžo.
Kai išsipildė pirmoji jos gyvenimo svajonė sutikti mylimą ir ją mylintį vyrą, Žydrūnė ryžosi įgyvendinti ir antrąją — nukeliauti prie jūros. Giedrius jos vežimėlį užnešė ant kopos viršūnės, o nuo jos ji stebėjo jūrą: vaizdas pranoko visus lūkesčius.
Šiandien moteris stebina savo drąsa ir gimines, ir draugus, ir praeivius, sutiktus gatvėje Tauragėje. Trapi nedidukė vos metro ir 14 centimetrų ūgio moteris susodina savo vyrą bei sūnų į automobilį ir lekia pasivažinėti.
Nuo vaikystės Žydrūnė kentėjo ne tik dėl mažo ūgio. Ji buvo tarsi porcelianinė mergaitė — dėl itin trapių kaulų negalėjo žaisti su kitais vaikais. Mergaitę nuolat saugojo broliai ir seserys, turbūt todėl ji niekada nejautė bendraamžių ir klasės draugų patyčių.
Žydrūnė ir Giedrius pasakojo savo pažinties istoriją, kalbėjo ne tik apie patirtus vargus, bet ir apie didžiulį gyvenimo stebuklą — sveikut sveikutėlio sūnaus Deivido gimimą.