- Kaip sureagavote į pasiūlymą vesti „TV detektyvus“?
- Iki tol tą laidą buvau matęs gal tik kartą. Paskambino laidos prodiuseris Kristupas Krivickas, pamaniau - kodėl gi ne, bus savotiškai įdomu. Kai ką nors pasiūlo, nereikia praeiti pro šalį, nes kitąsyk gali ir nepasiūlyti. Tuo metu pasiūlymų kaip tik nebuvo daug.
- Vadinasi, laidos formatas jums nebuvo svarbus?
- Buvau matęs panašių rusiškų laidų. Detektyvus mėgstu nuo vaikystės - pamaniau, pažaisiu.
- Daug kas kalba, kad „TV detektyvų“ siužetai yra akivaizdžiai suvaidinti. Kaip jaučiatės juos pristatydamas?
- Kai kurios situacijos atrodo visiškai tikros. Bandžiau suvokti, kodėl „TV detektyvų“ reitingai tokie geri. Manau, vieni žiūri tikėdami, kad laidoje viskas yra tikra. O kitiems tai - pramoga. Maždaug, ką dar ta laida sugalvos?
Supratau, kad vaizduotei ribų nėra. Negaliu atsižavėti, kaip šios laidos kūrėjai sugeba įtikti visų sluoksnių žiūrovams. O tiems, kurie sako, kad laidoje viskas neįdomu, suvaidinta, primenu, kad televizorių galima išjungti paspaudžiant vieną mygtuką.
- Ar nepriekaištaujate laidos kūrėjams, kad, pavyzdžiui, istorija apie Nemune plaukiojantį krokodilą niekas nepatikės?
- Bet žmonės patiki! O aš nesikišu. Jei pats būčiau laidos kūrėjas, gal daryčiau kiek kitaip. Bet mano misija „TV detektyvuose“ - būti jungiamąja siužetų grandimi.
Visa kita - ne mano reikalas. Net nežinau, kiek toje laidoje esu reikalingas. Žmonėms juk įdomus ne aš, o siužetai. Gal čia kaip kine - prieš seansą išeina žmogus apie filmą pasakoti, o visa salė tik ir trokšta, kad jis greičiau užsičiauptų.
- K.Krivickas neslėpė džiaugsmo, kad pavyko jus prisivilioti.
- Įdomu, ką jis pasakys, kai sezonas baigsis. Bet aš savo vaidmens laidoje nesureikšminu.
- Jei „TV detektyvai“ bus rodomi ir kitą sezoną, ar jus laidoje pamatysime?
- Turiu ne vieną pasiūlymą, bet kol kas nesu dėl nieko sutaręs.
- Kokie tai pasiūlymai?
- Vienas projektas - rimtas televizijos serialas, ne kokia pliurpalynė, kokios dabar rodomos. Tai - mano sena svajonė.
- Televizijos virtuvę gerai pažįstate. Gal kilo minčių pačiam kurti kokį projektą?
- Nesikišu į prodiusavimo reikalus, to neišmanau. Anksčiau turėjau gražių sumanymų, bet supratau, kad televizija - savotiška mafijos struktūra, kur labai daug lemia ryšiai. Galima bandyti lįsti į tą struktūrą, bet tai - ne mano charakteriui.
Vieni prodiuseriai kuria po kelias laidas, o kiti ateina su puikiais projektais, bet jų idėjos „nukosėjamos“. Paskui jos patenka į eterį pakeistu pavadinimu ir jau prižiūrimos kitų žmonių.
- Nesulaukiate kino režisierių priekaištų dėl veiklos televizijoje?
Štai Nikita Michalkovas dėl to nutarė nefilmuoti Ingeborgos Dapkūnaitės.
- Lietuva neturi savo N.Michalkovo, Rusijoje - kitas lygis. Bet kai praeityje vedžiau TV3 laidą „Laimės ratas“, vienas lietuvių režisierius pasakė tiesiai į akis - esi puikus aktorius, bet tas „telikas“ tave nuvalkiojo, tavo snukis jau nutrintas, negaliu tavęs kviesti.
Televizija išsklaido aktorių gaubiančią paslaptį. Jei teatras ir kinas galėtų užtikrinti pragyvenimą, dauguma aktorių turbūt atsisakytų televizijos.
- O kaip dėl projekto „Lietuvos šokių dešimtukas“?
- Iš pradžių maniau, kad mano amžiaus žmogui gal jau per vėlu tai daryti. Bet baigėsi tuo, kad iš to projekto pasidariau pramogą. Be to, žinojau, ko ten ėjau, - pasirodžiau eteryje, laida buvo populiari, įvairių pasiūlymų padaugėjo. Su kitais dalyviais susibičiuliavome.
Paskui buvo gera istorija - slidinėjau Italijoje, ten vietos instruktoriai restorane maivėsi, rodė, kaip moka šokti. Nusprendžiau ir aš pasirodyti. Visi iškart apsiramino. Vargšai italai.
- Su jumis nepažįstami žmonės gatvėje dažnai sveikinasi?
- Pasitaiko. Vilniaus Užupio rajone, kuriame gyvenu, mane apskritai laiko savu, iš pavartės. Negali skųstis - juk niekas prievarta į tą galerą nevarė. Jei žmogus stoja ant scenos, jis - jau savotiškas narcizas.
Aktoriai gali kalbėti, kad viską daro dėl meno, bet iš tiesų į sceną besiveržiantis žmogus nori būti pakylėtas aukščiau.
- Jau turite įvaizdį, pagal kurį jums siūlomi darbai?
- Kine iš manęs jau padarė banditą, turbūt toks ten ir liksiu. O televizijoje? Bent jau pokalbių laidos vesti niekas nesiūlė, o norėčiau. Susirenka žmonės virtuvėje ir kalba apie viską.
Kad ir apie teatrą - kažkas toje laidoje galėtų pasakyti, kad Eimantas Nekrošius kuria š..., keturias valandas scenoje kažkokius burbulus pučia. Kiltų skandalas. Bet mane draugai atkalbėjo, sakė, niekam tai nebūtų įdomu. Dar sakė, kad lietuviai nemėgsta kalbėti.
- Kaip leidžiate vasaras?
- Labiausiai patinka sodyboje sėdėti ant suolo, nieko neveikti ir save apgaudinėti, kad darbų, kuriuos reikia nuveikti, lyg ir nėra.
Antras pomėgis - mano trejų metų ir aštuonių mėnesių dukrelė Salomėja. Tiksliau, tai ne pomėgis, o tikras stebuklas, apvertęs mano gyvenimą.
Amžius: 49 metai.
Išsilavinimas: 1981 metais baigė aktoriaus meistriškumo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.
Karjera: 15 metų vaidino Nacionaliniame dramos teatre, vėliau - „Vaidilos“ teatre. Už vaidmenį Jono Vaitkaus spektaklyje „Getas“ išrinktas Metų aktoriumi. Filmavosi užsienio režisierių juostose „Nužudymas“, „Pavojinga veislė“, „Kalnietis. Ištakos“, seriale „Naujieji Robino Hudo nuotykiai“. Nusifilmavo TV3 seriale „Anastasija“, 2006-aisiais vaidino režisieriaus Emilio Vėlyvio filme „Zero“.
Verslas: S.Siparis buvo įkūręs sėkmingai veikusią kepyklą.
Šeima: su žmona, žurnaliste Ugne Sipariene, augina sūnų Marių ir dukterį Salomėją. Iš pirmosios santuokos su aktore Egle Tulevičiūte turi sūnų Kristijoną.