Nieko Lietuvoje nenustebinsime pasakę, kad filmo kūrėjus lydėjo bemiegės naktys, finansinės problemos, aktoriai valgė sumuštinius ir dirbo iš idėjos, o filmavimo vietų ieškojo draugai ir pažįstami.
Filmo, kurio biudžetas nesiekė net ir 50 tūkstančių litų, kūrybinė grupė prisipažino, kad taip sukurti galima tik vieną filmą.
Pagrindinį vaidmenį šioje jausmų dramoje atliko aktorė Gabija Ryškuvienė. Jos herojė Gailė - privačioje klinikoje dirbanti jauna logopedė, kuri po savo tėvo mirties praranda sugebėjimą patirti emocijas.
Jausmai grįžta tik tuomet, kai ji mato save filmuotoje medžiagoje. Moteris pradeda dirbtinai kurti situacijas, kurios gali sukelti įvairių emocijų, ir jas filmuoti. Tai atlikti jai padeda Mariaus Jampolskio kuriamas personažas - prasilošęs, į girtuoklystes klimpstantis idealistas, vadinamas tiesiog Montuotoju.
Apie įdomų psichologinį vaidmenį pasakoja 35 metų aktorė G.Ryškuvienė.
* * *
- Herojė serga tam tikra depresijos forma - depersonalizacija. Ar prieš vaidindama apie šią ligą jau buvote ką nors girdėjusi?
- Kai režisierė pasakė, kad kuria juostą apie moterį, kuri praranda gebėjimą išgyventi emocijas, man tai pasirodė nerimta.
Scenarijus atrodė išlaužtas iš piršto, negyvas. Vis dėlto pabandžiusi kurti šios moters paveikslą buvau suintriguota.
Depersonalizacija man buvo naujiena. Nežinojau, kad egzistuoja tokia depresijos forma. Tiktai supratau, jog vienas įvykis, kad ir koks skaudus jis būtų, negali sukelti tokio šoko. Gailės tėvo mirtis buvo paskutinis smūgis, apvertęs jos pasaulį ir atėmęs iš jos emocijas. Tema man pasirodė labai įdomi.
Kad sukurčiau Gailės charakterį, reikėjo nemažai pastangų ir fantazijos.
- Jums, kaip aktorei, šis neįprastas moters paveikslas turbūt buvo ne iš lengvųjų. Gailės dvasinė amplitudė itin plati - nuo ledinio bejausmiškumo iki labai intensyvių išgyvenimų.
- Buvo nelengva. Vaidmuo reikalavo didelio susikaupimo. Vėliau kolegos juokėsi, kad į filmavimo aikštelę įžengdavau kaip nesava - sutrikusi, susimąsčiusi, tarsi panirusi į kitą pasaulį. Tik paskutinę filmavimo dieną M.Jampolskis nušvito: „Gabija, pagaliau atvirtai į žmogų!“
- Daug jėgų turėjo atimti ir tai, kad filme beveik visą laiką jus rodo stambiu planu - fiksuojama kiekviena išraiškos detalė, nuotaikų kaita.
- Esu beveik kiekviename kadre, ir tai pridėjo atsakomybės. Tačiau manęs tai neapsunkino. Gerai jaučiuosi prieš kamerą. Man patiko išdidintas planas - viską galėjau išreikšti žvilgsniu.
- Kaip vertinate rezultatą?
- Pirmą kartą pažiūrėjome filmą per projektorių. Tuomet išvis nesuvokiau, ką mačiau. Siaubingai drebėjo rankos ir kojos, galvojau, kad širdis išlėks iš krūtinės. Analizavau, mėginau įžiūrėti, ar pavyko ekrane perteikti tai, ką norėjau pasakyti ir parodyti.
Antrą kartą filmą išvydau jau kino teatre. Tuomet vertinau save labai kritiškai. Kai kurias scenas dabar suvaidinčiau visai kitaip. Iš esmės rezultatu esu patenkinta. Džiaugiuosi, kad darbas, į kurį įdėta tiek jėgų ir širdies, nenuėjo veltui.
- Dėl ko labiausiai baiminotės?
- Jaučiau didelę baimę dar prieš pradėdama filmuotis. Atrodė, nesusitvarkysiu su tokiu vaidmeniu, apvilsiu lūkesčius. Bet pradėjusi dirbti pamačiau, kad viskas įmanoma.
Su režisiere ilgai ir kruopščiai analizavome Gailės paveikslą. Nors realybėje nepažinojau nė vieno šia depresijos forma sergančio žmogaus, tačiau ilgainiui man tapo aiškus herojės charakteris, jausmai, pasaulėžiūra. Jau aiškiai žinojau, kokia tai moteris.
- Ar jūsų su režisiere užmojai sutapo?
- Puikiai suprasdavome viena kitą. Smarkiai pykomės tik dėl filmo pabaigos. Užvirė toks kūrybinis ginčas! Nenorėjau tokio finalo, kokį sugalvojo ji. Tačiau Kristina neatlyžo. Galiausiai pasakiau, kad padarysiu taip, kaip ji nori, nors visiškai tam nepritariu.
- Kaip įsivaizdavote finalinę sceną?
- Aš norėjau, kad Montuotojas pažadintų manyje žmogiškus jausmus ir meilė nugalėtų. Kad jis mane suvirpintų, paliktų aiškią viltį atgauti prarastas emocijas. Man atrodė tiesiog būtinas fizinis kontaktas - kad Montuotojas bent paimtų mane už rankos.
Tačiau Kristina vis tiek padarė taip, kaip ji nori. Kai pasižiūrėjau filmą antrą kartą, finalas mane įtikino. Tai viena iš kelių scenų, kuriomis esu labai patenkinta.
- Žiūrėdama filmus jūs, priešingai nei Gailė, turbūt jau negalite suvokti siužeto kaip eilinis žiūrovas.
Esate aktorė, filmų vertėja, kažkada juos įgarsindavote. Ko gero, negalite nepastebėti profesinių niuansų?
- Esame dėl to susiginčiję su M.Jampolskiu. Jis įrodinėjo, kad tai yra neįmanoma, tačiau aš manau kitaip. Žiūrėdama filmą nagrinėju po detalę, kaip vaidina aktoriai, tačiau tuo pat metu kaip paprasta žiūrovė seku siužetą ir mėgaujuosi filmu.
- Apie kokį vaidmenį pasvajojate?
- Nuo pat studijų laikų svajoju suvaidinti Blanšą Tennessee Williamso „Geismų tramvajuje“. Vaidmuo labai sunkus ir sudėtingas, tai būtų man tikras iššūkis.
Blanša - moteris, balansuojanti ties depresijos riba. Ji patyrė stiprų psichologinį smūgį. Pjesėje pasakojama, kaip šis sukrėtimas pakeitė jos gyvenimą. Moteris išlieka paslaptinga - iki galo nepaaiškėja, kodėl ji taip keistai elgiasi.
- Atrodo, jos su Gaile kažkuo panašios.
- Jos panašios, tačiau ir labai skirtingos. Gailė tampa žiauri ir naudojasi tuo, kad neturi jausmų, nes jai taip patogiau gyventi. Blanša neįgauna tokio pasitikėjimo savimi, jos emocinis pasaulis išlieka labai trapus.
„Kolekcionierė“. Drama. Lietuva, 2008 m. Režisierė Kristina Baužytė. Vaidina Gabija Ryškuvienė, Marius Jampolskis, Darius Gumauskas, Valda Bičkutė.