Per septynerius metus E.Mildažytės projektas vargstantiems išdalijo beveik 4 milijonus litų.
Apie labdaros akcijas kalbamės su jų pradininke Lietuvoje E.Mildažyte.
- Rengėte daugybę gerumo akcijų, tokias kaip „Kalėdinė sriuba“, „Šviesuoliai“, „Mamų mama“ ar „Nepamirštamoms žvaigždėms“. Šiemet jau septintą kartą įvyko Žaliojo obuolio padėkos koncertas. Ar per tiek metų pasikeitė žmonių požiūris į labdarą?
- Smarkiai pasikeitė. Prisiminkime pirmąjį Vienos pokylį ir kaip juo piktinosi visuomenė.
Dabar mūsų galimybės padėti yra kur kas didesnės negu prieš dešimt metų. Atsimenu, kai laidai vos tik atsiradus nupirkome senelei skalbimo mašiną. Tuomet plojome rankomis ir jautėmės padariusios milžinišką žygdarbį.
O ir tai močiutei, auginančiai keturis anūkus ir neturinčiai už ką nusipirkti duonos, skalbimo mašina atrodė neįtikėtinas stebuklas. Tarsi jums dabar kas nors padovanotų raketą.
- Kas jus skatina rengti tokias labdaros akcijas?
- Galbūt tai, kad man gyvenime pasisekė labiau negu kitiems.
Kiekvienas žmogus gyvenime vykdo kokią nors misiją. Jeigu man vieną naktį į galvą šauna kokia nors mintis ir kamuoja tol, kol jos neįgyvendinu, vadinasi, turiu tai daryti.
Tiesa, kai pradėjau rengti labdaros akcijas, visi į mane žiūrėjo kaip į idiotę. Turėjo praeiti daug laiko, kad manimi patikėtų.
- Dabar labdaros akcijų yra gausybė. Ar visiems užtenka vietos?
- Mane į priekį veda idėja, o tuos, kurie seka man iš paskos, - dažniausiai pinigai.
- Kai kurios labdaros akcijos yra komercinės ir, ko gero, nevykdo tos misijos, kokią turėtų?
- Jeigu to manęs būtų paklausę prieš penkerius metus, būčiau apsiverkusi, nes tai atrodė baisu ir neteisinga. Kiekvienas yra laisvas daryti taip, kaip jam atrodo tinkama. Žinoma, tokioje iškreiptoje rinkoje dirbti sunkiau.
- Į „Bėdų turgų“ turbūt kreipiasi ir tokie žmonės, kurie tingi keisti savo gyvenimą.
- Visokie kreipiasi, tačiau tokių į savo laidą nepriimame. Kai kurie iš jų galbūt serga depresija, neteisingai save vertina.
Auga karta, kuri neturi socialinių įgūdžių. Ką gali mokėti mergaitė, užaugusi šeimoje, kur motina niekada neskalbia drabužių - ji ima juos iš labdaros, panešioja ir išmeta. Yra šeimų, kuriose nėra jokio emocinio ryšio.
Žmonės yra įpratę dėl mažiausių sunkumų tuoj kreiptis į valdžią. Tarkime, žiemą statydami prie namų automobilius vyrai keikiasi, kad aikštelėse niekas nevalo sniego. Tai paimk kastuvą ir nusikask. Ir ne tik sau, bet ir kaimynui.
- Ar jūsų laidoje kitų bėdas perkantys verslininkai nesinaudoja tuo, kad už tūkstantį litų pareklamuoja save ar savo įmonę?
- Du tūkstančiai - tai minimali paramos suma. Bet įgudusių vaikščiotojų nėra.
Visada sakau, kad mažose įmonėse galima rasti didelę širdį, o didelėse įmonėse - didelį rinkodaros skyrių. Su didelių įmonių atstovais sunku susikalbėti. Kai prabangiu kostiumu apsivilkęs vadovas mano esąs aukščiau visų, beviltiška jo ko nors prašyti.
Nors yra buvę atvejų, kai didelės įmonės paaukojo net 40 tūkstančių litų.
- Prašyti pinigų - ne pats lengviausias darbas. Kartais sakoma, kad Editai Mildažytei žmonės kažkodėl aukoja.
Kaip manote, kodėl?
- Su laidos redaktorėmis turime įtikinamų argumentų. Kartais paklausau, kaip jos kalba, - jei manęs taip kas prašytų, irgi duočiau. Be to, jos visada kalba apie pagalbą konkrečiam žmogui ar šeimai.
- Ar daug tokių geradarių, kurie aukoja pinigus anonimiškai?
- Dažniausiai tokią paramą teikia žmonės, kurie patys yra susidūrę su panašiomis problemomis.
- Kiek per septynerius metus esate atidavę likimo nuskriaustiesiems?
- Apie 4 milijonus litų. Bet tai tik apytikslė suma. Yra nupirktų namų, kurių kaina dabar kitokia nei buvo prieš penkerius metus. Padaryti remontai, kurių kaina taip pat išaugo keletą kartų.
Prie bendro skaičiaus pridedame sumą, kurią rėmėjas ištaria studijoje. Tačiau dažnai būna, kad, iš pradžių paaukojęs vieną sumą, vėliau žmogus duoda dvigubai ar net trigubai daugiau.
- Kokia laidos herojaus istorija jums labiausiai įsiminė?
- Varėnos rajone gyvena vyras su ligota žmona, psichiškai neįgaliu, prikaustytu prie lovos sūnumi ir cukriniu diabetu sergančia akla dukterimi. Nė vienas jų nekaltina likimo ir net sako esantys laimingi.
Jų pavyzdys rodo, kad praradimai neatima gyvenimo džiaugsmo, anaiptol - jie sugrąžina gyvenimo skonį.
- Buvo metas, kai norėjote atsisakyti „Bėdų turgaus“ ir perduoti jį į kunigo Ričardo Doveikos rankas. Kodėl?
- Vieną dieną pajutau, kad jau laikas eiti lauk. Prašiau R.Doveikos, kad vestų šią laidą, tačiau kardinolas Audrys Juozas Bačkis jam to neleido. Susiklosčiusios aplinkybės privertė suprasti, kad negalima trauktis, - turiu šiuo keliu eiti toliau.
Norėčiau padėkoti visiems „Lietuvos ryto“ prenumeratoriams, kurie nuo kiekvienos prenumeratos paaukojo mūsų fondui po tris litus. Kaip bus panaudotos šios lėšos, jie galės sužinoti kitąmet žiūrėdami „Bėdų turgų“.