TV prodiuseris Justinas Milušauskas rudenį ketina sugrįžti su nauju projektu, kuris taip pat esą rūpinsis žiūrovų problemomis. Apie pasibaigusį projektą - pokalbis su J.Milušausku.
- Pernai, kai šventėte „TV pagalbos“ penkerių metų gimtadienį, visi linkėjo ilgiausių metų ir buvo tikimasi, kad laida gyvuos dar antra tiek. Kodėl vis dėlto atsisveikinate su žiūrovais?
- Atsisveikiname ne visam.
- Ar tai reiškia, kad rudenį pasirodysiantis naujas projektas bus panašus į „TV pagalbą“?
- Kaip bus, dar pamatysime. Tačiau įdomiausia kurti vis ką nors nauja.
- Ką veiks be darbo likę gelbėtojai?
- Manau, jie nesunkiai susiras kitus darbus. Juk jie - gelbėtojai.
- Laida nuo pat pradžių buvo populiari. Kur sėkmės paslaptis?
- „TV pagalba“ buvo dokumentinis Lietuvos žmonių gyvenimo metraštis, istorija, sudėta kartais į linksmo, kartais - į tragiško filmo rėmus.
Žmonės, kurie prašė pagalbos ir filmavosi mūsų laidoje, dalyvavo kuriant tą filmą. Manau, kad siužetai turi išliekamąją vertę, nes jie atspindi žmonių vertybes, jų požiūrį į gyvenimą, pasaulį, santykius.
- Ar neliūdna atsisveikinti su šiuo projektu?
- Manau, liūdna ne tik man. Sutinku daug žmonių, kurie niekaip nesusitaiko su mintimi, kad rudenį nebematys laidos. Šešeri metai prabėgo labai greitai.
- Kokios laidų akimirkos labiausiai įsiminė jums pačiam?
- Jų buvo be galo daug. Vienas įsimintiniausių - siužetas, kuriame buvo palaidotas sugedęs televizorius, vienai šeimai jau tapęs šeimos nariu. Kai kam šis pasakojimas pasirodė šokiruojantis.
- Nors „TV pagalba“ išgelbėjo daug žmonių iš keblių situacijų, vis dėlto buvo daug sudėtingų momentų. Kartais buvote kritikuojami dėl per didelio įžūlumo ir kišimosi į privatų žmonių gyvenimą...
- Toks įspūdis susidarydavo dėl sąmoningai kuriamo dramaturginio efekto. Reikėjo pateikti siužetus, kuriuos žmonės norėtų žiūrėti.