Konkurse, kurį šeštadienio vakarą 22 val. tiesiogiai transliuoja LTV, lietuviai, kaip ir pernai, pasirodys aštunti. Kaip nusiteikę mūsų šokėjai vyksta į konkursą?
Apie tai — pokalbis su K.Krysko ir S.Skambinu.
— Kaip vertinate savo jėgas?
K.Krysko: Sunku vertinti, kol nemačiau konkurentų. Tikrai stengsimės pasirodyti kuo geriau.
S.Skambinas: Jaučiuosi užtikrintai, nes žinau, kad ruošdamiesi padarėme viską. Stebėjau konkurentų pasirodymus internete ir galiu pasakyti, kad mudviejų su Karina lygis yra geras.
— Ką pakeitėte savo pasirodyme?
K.K.: Atliksime laisvąją programą su rumbos, ča ča ir akrobatiniais elementais skambant sušiuolaikintai lietuvių liaudies dainos „Teka teka skaisti saulė“ versijai.
Šokio beveik nebekeitėme. Tačiau apranga keisis kardinaliai. Pirmas rūbas, kaip ir nacionalinėje atrankoje, liko tautinis, tik jis bus kitaip pasiūtas, o antroje šokio dalyje jį nusimetusi liksiu ne tamsia, o šviesia ir žėrinčia apranga. Taigi vėl bus kontrastas.
— Pernai Gabrielė Valiukaitė su Gintaru Svistunavičiumi Londone tarp 16 šalių užėmė 11 vietą. Kokių ambicijų turite jūs?
S.S.: Dėl vietos nesijaudiname. Pernai mūsiškiai buvo puikiai pasiruošę, bet, mano nuomone, liko neįvertinti.
Šiemet taisyklės numatė, kad poroje vienas turi būti šokių profesionalas, o antras — kitos srities žinomas žmogus, bet, kiek žinau, dalyvaus ir porų, kuriose — abu profesionalai. Todėl vėl neaišku, kaip viskas pasibaigs.
K.K.: Esame nusiteikę ir geriausiam, ir blogiausiam variantui.
— Ar konsultavotės su praėjusių metų dalyviais?
K.K.: Jie labai daug repetavo, bet taip nušlifavo judesį, kad neliko vietos jausmams. Todėl patarė mums nedaryti šios klaidos. Žinoma, technika labai svarbi, nes vertina profesionalūs teisėjai, bet nereikia pamiršti ir jausmų.
— Nacionalinėje atrankoje jūs laimėjote žiūrovų simpatijas. Tarptautiniame konkurse publikos balsai sudarys net tris ketvirtadalius galutinių balų. Ar tai teikia optimizmo?
K.K.: Šiek tiek. Bet šiemet vertins ir komisija, jai priklausys likęs vienas ketvirtadalis balų. Norisi tikėti, kad sulauksime žiūrovų palaikymo.
S.S.: Bandysime patikti ir komisijai, ir žiūrovams. Drabužiai, šou elementai — žiūrovams, o technika — teisėjams.
— Tikriausiai prieš konkursą ant parketo leidote ir dienas, ir naktis.
K.K.: Kai per daug repetuoji, būna dar blogiau, todėl iš pradžių tarp repeticijų darėme poros dienų pertraukas. Pastarosiomis dienomis repetavome kasdien.
S.S.: Stengėmės nepersidirbti, nes tada šokis pasidaro nebemielas.
— Kas jums padėjo ruoštis konkursui?
K.K.: Patys tvarkėmės. Po nacionalinės atrankos dvi savaites nieko nevyko. Laukėm laukėm ir galiausiai patys ėmėmės visko.
Padeda Lietuvos televizija, patys ieškojome siuvėjų, gavome batelius. Iš valdžios jokios finansinės paramos nebuvo.
— Ar nepiktina toks mažas dėmesys? Juk Eurovizijos dainininkai gauna finansinę paramą iš savivaldybės, jau nekalbant apie kitus rėmėjus ir visuomenės dėmesį.
K.K.: Kartais dėl to liūdna. Juk vis dėlto važiuojame atstovauti Lietuvai. Konkursas vyksta tik antrus metus, gal žmonės dar prie jo neįpratę. Ūpo tai nenumuša. Blogiau, jei visi dėtų per dideles viltis.
S.S.: Dainų Eurovizijos dalyviams laimėjimas suteikia populiarumo ir didesnių honorarų. Šokių srityje taip nėra ir nebus.
Be to, šokėjų poros visada pačios treniruojasi ir rengiasi konkursams — patys renkasi trenerius, muziką, rūbus. Todėl savarankiškas pasiruošimas manęs nestebina. Man būtų keista, jei kas nors viską organizuotų už mus.
— Sauliau, nacionalinėje atrankoje dalyvavote ir pernai. Turėjote patirties, ar dėl to šiemet buvo lengviau?
S.S.: Taip, nes jau įsivaizdavau, ko galiu tikėtis. Tačiau šiemet taip susikoncentravome į šokį, kad pamiršome kovoti dėl vietos. Žinojome, kad turime stiprius konkurentus — Jekateriną Romankovą su Nerijumi Jasaičiu. Daug kas tikėjosi, kad jie ir laimės.
K.K.: Kai kurie pažįstami drąsino: „Jūs tikrai laimėsite“. O man nuo tokių žodžių buvo nejauku, nes kai tiek daug kalbama, dažnai nutinka priešingai. Dėl to nusiteikiau ir laimėjimui, ir pralaimėjimui.
— Kaip apskritai atsidūrėte nacionalinėje atrankoje?
K.K.: Mus pakvietė. Iš pradžių norėjome atsisakyti. Bijojome, kad tai atims per daug laiko ir jėgų, kaip tai nutiko projekte „Šok su žvaigžde!“, kai kas savaitę reikėjo paruošti po naują numerį.
Paskui išsiaiškinome, kad reikės tik vieno šokio. Be to, pagalvojome, kad šis projektas padės daugiau laiko praleisti kartu. Abu esame užsiėmę, o repeticijos buvo puiki proga dažniau susitikti.
— Tai, kad esate pora ne tik šokių aikštelėje, padeda ar trukdo?
K.K.: Man tai geriau, nes pažįsti žmogų, supranti jį iš pusės žodžio, gali drąsiai ginčytis. Asmeniniams santykiams tai taip pat nekenkia.
S.S.: Šokyje yra azarto, emocijų, kartais energingai ką nors pasakius svetimas žmogus gal ir įsižeistų, o savas jau pažįsta ir supranta.
Šokių aikštelėje nevadovaujame nė vienas — abu esame lygiaverčiai. Žinoma, aš daugiau patariu dėl choreografijos, nes tai — mano duona.
— Ar turite kokių nors talismanų, kurie užtikrina sėkmę?
K.K.: Geriausias talismanas — puiki nuotaika.
S.S.: Mudu su Karina esame tarsi talismanai vienas kitam. Pasirodome aštunti, o Rytuose 8 yra dieviškas skaičius, lemiantis sėkmę. Tikėkimės, kad tai į naudą.
— Karina, gal jūsų sesuo — Taro kortų būrėja Eva metė kortas, kad sužinotų konkurso baigtį?
K.K.: Nenoriu, kad mestų, nes bet koks atsakymas gali turėti įtakos mūsų nusiteikimui.