Anądien kelyje, ūžiant automobiliui, girdėjau, kaip du išsilavinę žmonės, per Marijos radiją kalbėdami apie Lietuvos švietimo problemas, vėl neiškentė ir primėtė akmenų į televizijos pūdymus. Mintys ne kartą girdėtos - „televizija pataikauja mažiausiai išsilavinusiam žiūrovui“.
Ši tema madinga tarp inteligentų. Kaip ekologija ir vandeniliniai varikliai. Ir girdime tai nuo nepriklausomybės atgavimo.
Tuo metu moderniai mąstantiems žmonėms senutė LTV atrodė stagnacinė ir nuobodi, tad besikuriančios komercinės televizijos pradėjo investuoti į pramogą ir naująją publicistiką, ilgainiui virtusią „niūriąja“.
Gal dešimt metų televizijos įvairiais balsais verkė ir dejavo, nuolat puolamos kritikų, kad „skleidžia negatyvą“, kol galiausiai eterin prileido gražių blondinių, siužetų iš „turtuomenės“ vestuvių ir pradėjo dainuoti. Ir ką? Diagnozė ta pati - „pataikauja masiniam skoniui“.
Tai girdime taip dažnai, kad pati klišė jau veikiau primena ne analitiko išvadą, o asmeninę poziciją: aš nežiūriu lietuviškos televizijos. Dažniausiai tai - melagingas įvaizdis, bet tebūnie. Nors man tokios deklaracijos visuomet skambėjo pernelyg arogantiškai.
„Masės“ žiūri televiziją ne todėl, kad kažkokia piktoji dvasia pripratina žmones prie televizinio kreko. Jei televizijų manipuliatoriai turėtų tokių žvėriškų bukinimo galių, kuriomis gąsdina TV kritikai, dabar keli šimtai tūkstančių žmonių neplušėtų Didžiojoje Britanijoje, o lauktų eilinės „Nekviestos meilės“ serijos savo tėviškėje po liepomis.
Kai yra interesų tuštuma, televizija - vienas pigiausių būdų ją užpildyti. Yra niša, yra pasiūla, bet kuo čia dėtas „pataikavimas masiniam skoniui“? Atleiskit, ką tai reiškia?
Kai aš savo giminaičio laidotuvėse rūkau su duobkasiu, stovėdamas ant išraustų žemių, ar pataikauju? Matyt. Aš norėčiau kalbėti apie gyvenimą ir mirtį, o dabar klausausi jo, kaip sunku kasti čia žiemą, per patį įšalą.
Aš mieliau klausyčiausi „Metallica“ pusseserės vestuvėse, bet linguoju su visu stalu, bliaudamas „Pusbrolių Aliukų“ dainas. Ar pataikauju? Matyt. Bet ar turėčiau išvaikyti muzikantus ir postringauti, kad sostinėje dabar madingas hiphopas? Gaučiau į snukį, ir jie būtų teisūs.
Visi mes esam „masių“ dalis. Žinoma, sėdint Vilniuje ir gurkšnojant vyną su žmonėmis, turinčiais aukštąjį išsilavinimą, gal taip ir neatrodo. Gurkšnokime, bet nepamirškime, kad pakraščiuose gyvena žmonės, kuriems mūsų svaičiojimai apie televiziją - viena mažiausių pasaulyje problemų.