Istorija tęsiasi: vos po kelių pasirodymų muzikiniame projekte ją pamilo ir Lietuva.
- „Muzikos akademijoje“ tu – vienintelė neprofesionalė, bet dabar – viena iš lyderių. Kaip tau taip pasisekė?
- Pripratau, kad gyvenime atsirandu reikalingu metu reikalingoje vietoje, susipažįstu su gerais žmonėmis, kurie man padeda. Be to, kai tik imuosi naujo, niekada nebandyto dalyko, man sekasi. Esu sėkmės žmogus!
- Šou organizatoriai tave pastebėjo Gruzijos palaikymo mitinge Vilniuje.
- Niekada netikėjau tomis garsių dainininkų sėkmės pasakomis: „Jis pamatė ją dainuojančią karoke konkurse“... Bet man atsitiko labai panašiai: mane LNK atstovai išgirdo giedančią Gruzijos himną politiniame mitinge.
- Ar bent akimirką pasigailėjai, kad esi „Muzikos akademijoje“?
- Ne! Ir tikiuosi, kad niekada nesigailėsiu. Žinai, aš net nesinervinu eidama į sceną. Stengiuosi iš šio projekto gauti maksimalų malonumą – juk jis trumpai truks. Būti scenoje, dainuoti žmonėms, kai jie tavęs klausosi – didelis malonumas.
- Ar tu laimėsi?
- Ne, tuo esu tikra. Šiame projekte yra daug daugiau vertingesnių už mane muzikine prasme. Mano tikslas ne laimėjimas, o malonumas (juokiasi).
- Niekas negali patikėti, kad tu niekada nedainavai.
- Aš niekada nelankiau dainavimo pamokų. Bet Gruzijoje visi dainuoja iš malonumo, visi turi klausą ir balsą. Mano tėtis gražiai dainuoja, močiutė gieda bažnyčioje. Mes mėgstame su tėčiu kartu padainuoti – aš mudviem akomponuoju gitara.
- Kaip atsiradai Lietuvoje?
- Mane į Vilnių atsiuntė mano televizijos kompanija „Imedi“. Čia aš vedu laidą, kuri tiesiogiai transliuojama į Tbilisį. Ta laida vadinai „Laimės valanda“. Į Lietuvą atvažiavau prieš pusantro mėnesio, pradėjome laidos transliacijas, bet prasidėjo karas ir laidas nutraukė. „Imedi“ netrukus pradės savo naująjį televizijos sezoną ir, tikiuosi, laidos vėl prasidės.
- Tbilisyje liko ne tik tėvai, draugai, bet ir tavo mokslai – studijuoji teisę.
- Rugsėjo pabaigoje ar spalį skrisiu porai dienų į Gruziją pasidomėti, kokios galimybės tęsti mokslus, parvažiuojant tik išlaikyti egzaminus. Be to, pradėjau čia kalbėtis su vietinėmis aukštosiomis mokyklomis – gal yra kokų nors galimybių pereiti ir tęsti mokslus Vilniuje. Būtų smagu studijuoti žurnalistiką.
- Tiesa, kad tu žinoma Gruzijoje?
- Dalyvavau televizijos šou „Paskutinis herojus“ (Lietuvoje - „Robinzonai“), po kurio tapau TV laidų vedėja. Šio žaidimo formatas pirmą kartą buvo įgyvendintas Gruzijoje, jį rodė dabartinių mano darbdavių konkurentai – „Rustavi2” televizija. Keturiasdešimt dienų išgyvenau negyvenamoje saloje, ant smėlio, pilant tropiniam lietui. Kai būdavo liūtis, sėdėdavome susirietę laukdami, kol ji baigsis – neturėjome jokio stogo virš galvos. Pasisekė iš būti iki finalo – pralaimėjau paskutinėje rungtyje, po kurios būčiau patekusi į finalą. Buvau visiškai išsekusi, svėriau vos 37 kilogramus.
- Tokią sulysusią tave pakvietė į TV?
- Prasidėjo kvietimai dalyvauti laidose, duoti interviu. Mane pamilo tauta (juokiasi). Baisiausia buvo ne badas, o gyvenimas kartu su septyniolika žmonių, kurie pasiruošę viskam dėl naujo buto – toks buvo prizas. Buvo daug intrigų, daug sąmokslų, o aš visada buvau viena ir atvira. Mane labai labai daug kartų bandė išmesti. Dažniausiai „prieš“ balsuodavo merginos – be paaiškinimo, kodėl.
- Ar tau nereikėjo buto?
- Dalyvavau ne dėl prizo, aišku, jį laimėti noras buvo. Dalyvavau norėdama pažiūrėti, kaip man seksis gyventi be komforto, ekstremaliomis sąlygomis. Iki tol buvau pripratusi gyventi gerai ir patogiai.
- Papasakok apie save šeimą.
- Gyvename Tbilisyje, gyvename gerai – mano tėtis pilotas, 20 metų skraidęs keleiviniais lėktuvais, dabar persikvalifikavęs į sraigtasparnio pilotus. Sesuo gyvena ir studijuoja Londone, ji metais vyresnė už mane. Mama – namų šeimininkė.
- Ar turi draugą?
- No comments (juokiasi). Jokių komentarų. Šito išmokau dar Gruzijoje. Apie savo asmeninį gyvenimą aš nepasakoju net savo draugei.