Muzikos novatorius, įspūdingiausių pasaulio koncertų rengėjas, meno gurmanas, kovos už gamtos apsaugą aktyvistas, įtakingiausių pasaulio žmonių bičiulis ir žavių moterų širdžių užkariautojas.
Žmogus, kurio adresu skrieja tokie epitetai, turi teisę būti pasipūtęs. Tačiau 60-mečio J.M.Jarre'o balsas telefono ragelyje - šiltas ir kupinas energijos.
Prasiskinti kelią į aukštumas, kai lydi įspūdingą karjerą padariusio tėvo šešėlis, - nelengvas uždavinys.
J.M.Jarre'as - garsaus kompozitoriaus Maurice'o Jarre'o sūnus. To paties, kuris vadinamas vienu talentingiausių kino kompozitorių.
Menininko, kuris kūrė su režisieriais Luchino Visconti, Franco Zeffirelli, Davidu Leanu, o už muziką filmams „Daktaras Živagas“, „Arabijos Lorensas“ ir „Kelionė į Indiją“ buvo apdovanotas trimis „Oskarais“.
Tačiau sūnaus vardas popkultūros enciklopedijose jau rašomas ryškiau nei tėvo.
Vaikystėje džiazu domėjęsis Jeanas Michelis, sulaukęs 20-ies, pasuko į elektroninę muziką ir nebesigręžiojo atgal.
1976-aisiais išleistą diską „Oxygene“ daugelis kritikų laiko reikšmingiausiu visų laikų elektroninės muzikos įrašų. Neįprastas tiems laikams skambesys, įsimenančios melodijos tarsi nutiesė kelią į muzikos ateitį.
Vėliau pasirodę J.M.Jarre'o įrašai „Equinoxe“, „Zoolook“ ir kiti sukasi melomanų grotuvuose - pasaulyje parduota per 80 milijonų plokštelių.
Ypatingą vietą muzikanto legendoje užima kvapą gniaužiantys koncertai, primenantys fantastikos filmus. Milijonų žiūrovų akivaizdoje J.M.Jarre'as atrodo kaip burtininkas, rankomis valdantis lazerio spindulius, grojantis milžiniškų ekranų fone, naudojantis brangiausius scenos technikos išradimus.
1986-aisiais JAV mieste Hjustone surengtą prancūzo koncertą stebėjo 1,5 milijono žiūrovų - dėl auditorijos dydžio renginys pateko į Guinnesso rekordų knygą. 1990-aisiais J.M.Jarre'as šį rekordą pagerino - Paryžiuje jo klausėsi jau 2,5 milijono žmonių.
1997-aisiais knygos skiltį vėl teko perrašinėti - įspūdingą prancūzo šou Maskvoje, skirtą šio miesto 850 metų jubiliejui, stebėjo 3,5 milijono žiūrovų.
1999-ųjų gruodžio 31-ąją, pasitikdamas 2000-uosius, J.M.Jarre'as surengė įspūdingą koncertą Egipte - vaizdo projekcijos buvo rodomas ant Gizos piramidžių.
Tai - tik maža polėkio kupinų prancūzo projektų dalis. Pekino konservatorijos garbės narys, 1987-aisiais žurnalo „People“ Europos muzikos metų žmogumi išrinktas Jeanas Michelis yra išleidęs dvi dešimtis albumų, kurių kiekvienas jo kūrybos gerbėjams pateikia naujovių.
Jo sprendimas atvykti į Lietuvą prilygsta stebuklui. Mat paprastai tik vienkartinius išskirtinius koncertus rengiantis prancūzas į gastroles po Europą iki šiol išsirengė tik porą sykių.
Prieš kelionę į Lietuvą kalbėjomės su J.M.Jarre'u.
- Lietuvoje viešėsite pirmąsyk. Kokios mintys aplanko išgirdus mūsų šalies pavadinimą?
- „Oxygene“ buvo pirmasis mano albumas, sulaukęs sėkmės už Prancūzijos ribų. Jį išleidęs pirmiausia sulaukiau susižavėjimo kupinų laiškų iš šalių, kurios buvo už geležinės uždangos.
Žmonės rašė, kad mano muzika juos įkvepia, padeda pamiršti rūpesčius. Buvo laiškų ir iš Lietuvos. Nors pirmąsyk viešėsiu jūsų šalyje, jaučiu su ja emocinį ryšį.
Kai nusprendžiau rengti albumo „Oxygene“ metinių gastroles, iškart žinojau, kad noriu aplankyti Rytų Europos šalis.
- Kuo ypatingas bus jūsų koncertas Vilniuje?
- Paprastai rengiu didelius šou po atviru dangumi. Šįkart visas dėmesys bus muzikai, o ne vaizdui. Grosiu retais elektroniniais instrumentais, kurie jau įaugę į elektroninės muzikos mitologiją. Tokiais, kokiais ir buvo sukurtas „Oxygene“.
- Gerbėjai įsivaizduoja, kad esate pamišęs dėl naujų technologijų, kasdien į namus parsinešate naujausius įrenginius kurti muzikai. Ar taip ir yra?
- Panašiai. Kiekvienas naujas išradimas - lyg dailininko potėpis. Įdomu stebėti, kaip greitai tobulėja technologijos.
Tačiau kraštutinumai - irgi negerai. Jei kiekvieną savaitę pulsi žaisti su vis nauju įrenginiu, gali prarasti savo muzikos dvasią. Aš stengiuosi sužinoti viską, kas vyksta technologijų pasaulyje, bet aklai nesižaviu naujovėmis.
- Daug dėmesio skiriate internetui - turite svetaines, publikuojate dienoraštį. Tačiau muzikantai kartais skundžiasi, kad internetas atveria duris netalentingiems kūrėjams. Ką apie tai manote?
- Tai netiesa. Internetas - demokratiškas. Kiekvienas talentingas žmogus gali pasireikšti. Žinoma, ne kiekvienas, turintis pianiną, smuiką ar kompiuterį, sukurs ką nors įdomaus. Reikia atsirinkti.
Keičiasi tik instrumentai, muzikos pateikimo priemonės. Internetas - viena iš jų. Tačiau jausmai lieka tokie patys. Tai, ką kinų muzikantai norėjo pasakyti prieš tūkstančius metų, tebegalioja ir šių dienų muzikai - tebekuriame apie vienatvę, meilę, mirtį, neapykantą, aistrą.
- Gyvename sudėtingais laikais - politiniai konfliktai, ekonomikos krizė, ekologijos problemos. Kiek visa tai turi įtakos jūsų kūrybai?
- „Oxygene“ savo tema buvo perspėjimas pasauliui, kad neatsakingai elgiamės su Žeme. Jo viršelyje - Žemės rutulys, virstantis mirusiojo kaukole.
1976-aisiais, kai jį įrašiau, beveik niekas nekalbėjo apie aplinkosaugos problemas. Šiais laikais apie tai kalba visi. Tai irgi viena priežasčių, dėl kurių norėjau priminti šį albumą.
Aktyviai dalyvauju UNESCO veikloje. Manau, muzika gali padėti atkreipti dėmesį į gamtos apsaugą - be garsių kalbų ar politinių manifestų.
- Koncertas Maskvoje 3,5 milijono žiūrovų auditorijai, įspūdingi lazerių šou, gigantiški fejerverkai - ar šou srityje jau esate pasiekęs visko, ko norėjote?
- Ne (juokiasi). Fantaziją vis dėlto riboja pinigai. Kiekvieno artisto svajonė - turėti neribotą biudžetą. Jei kada nors man tai būtų pasiūlyta, pasijusčiau kaip vaikas žaislų parduotuvėje, kurioje visos prekės nemokamos.
Kita vertus, ribos irgi nėra blogas dalykas. Turėti beribes galimybes gali būti pavojinga - tai veda į išpuikimą ir beprotybę.
Tie milžiniški mano koncertai dažniausiai rengiami už kur kas mažesnes pinigų sumas, nei daug kas įsivaizduoja. Įspūdingiausi renginiai vyksta, kai pinigais prisideda valstybė ar miestas - kitaip tai būtų neįmanoma.
- Kaip atrodytų jūsų svajonių koncertas?
- Norėčiau pagroti kosminiame laive arba Mėnulyje.
- Vadinasi, įspūdingiausias J.M.Jarre'o pasirodymas - dar ateityje?
- Tikiuosi. Bet nesusidarykite nuomonės, kad man svarbiausia - apstulbinti vaizdu, dekoracijomis. Koncertas Vilniuje man - toks pats svarbus ir įspūdingas, kaip ir Maskvoje, kur grojau keliems milijonams.
Nes šis koncertas - įdomus muzikos prasme, jis kitoks, nei publika yra įpratusi matyti. Tai - paskutinė proga gyvai išgirsti visą „Oxygene“. Unikalios gastrolės mano karjeroje.
- Tarp įžymių žmonių, kuriuos sutikote savo kelyje, - legendinis džiazo muzikantas Chetas Bakeris, jūsų kūrybą mėgusi princesė Diana, popiežius Jonas Paulius II, buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Walęsa ir daugybė kitų.
Kuris jų įkvėpė labiausiai?
- Teko bendrauti su daug įdomių žmonių - taip pat ir menininkais Andy Warholu, Salvadoru Dali. Tačiau ypatingus prisiminimus kelia pažintis su Jonu Pauliumi II.
Ne tik dėl to, kad jis buvo Katalikų bažnyčios vadovas. Jonas ` Paulius II mane sužavėjo kaip žmogus. 1986-aisiais koncertavau savo gimtajame mieste Lione - popiežiaus viešnagės proga. Koncertas prasidėjo jo palaiminimu.
Prieš renginį popiežius man suteikė audienciją. Beveik valandą kalbėjomės, kambaryje buvome tik dviese. Šnekėjomės apie muziką, teatrą, komunizmą. Jaučiausi, lyg leisčiau laiką su bičiuliu. Jis buvo nuostabiai šiltas žmogus.
Dalykas, kuris mane nustebino, - jo batų dydis. Jie buvo milžiniški. Pamąsčiau - štai žmogus, kurio galva ir širdis - danguje, tačiau jis tvirtai stovi ant žemės.
- Kolekcionuojate žaislinius robotus. Tai - svarbus jūsų pomėgis?
- Kolekciją pradėjau rinkti, kai robotai atrodė mokslinės fantastikos sritis. Fantazuodavau, kaip pasaulis atrodys 2001-aisiais.
Šiuo metu žmonijos apmąstymai apie ateitį, mokslą, kosmosą jau nebeturi romantikos prieskonio. 2009-ieji paskelbti tarptautiniais astronomijos metais. Ta proga norėčiau surengti ypatingą koncertą, skirtą kosmoso tyrimų ir mokslinės fantastikos temai.
- Jūsų garbei pavadintas asteroidas. Ką tai jums reiškia?
- Labai tuo didžiuojuosi. Nors tas uolienos gabalas - bjaurokos formos, mačiau jį pro teleskopą. Bet juk negaliu skųstis.
- Elektroninės muzikos kūrėjai dažnai įsivaizduojami kaip atsiskyrėliai, besimėgaujantys vienatve tarp savo technikos „žaisliukų“. Ar toks apibūdinimas jums tinka?
- To reikėtų paklausti mano šeimos. Dauguma mano aplinkos žmonių turbūt nedvejodami ištartų „taip“. Kai aš sėdu kurti muzikos, pasineriu į eksperimentus, pamirštu viską pasaulyje. Kūryba reikalauja daug laiko.
Bet juk gyvenu ne vien įrašų studijoje. Mėgstu žiūrėti kino filmus, lankytis klubuose, meno galerijose, linksmintis su draugais. Mano problema - kad noriu nuveikti pernelyg daug ir nuliūstu supratęs, jog laiko viskam nepakaks. Šių dienų pasaulyje - tiek daug įdomybių. Juk visą gyvenimą galima praleisti naršant internete, ir tai neatsibos.
- Jei tektų rinktis - pirkti gerą automobilį ar seną elektroninį instrumentą, kurio neturite savo kolekcijoje, koks būtų jūsų sprendimas?
- Savaime aišku, instrumentą. Bet jie - santykinai nebrangūs. Už kai kuriuos senus tradicinius instrumentus gali tekti pakloti kelis šimtus tūkstančius JAV dolerių, elektroniniai instrumentai - pigesni. Bet anksčiau ar vėliau kai kurie mano kolekcijos instrumentai kainuos tiek, kiek dabar - Stradivariaus smuikas. Neabejoju tuo.
- Kokių ritualų laikotės gastrolių metu?
- Stengiuosi patyrinėti kiekvieną miestą, kuriame apsilankau. Rašau internete dienoraštį, jame dalijuosi įspūdžiais. Aš ne iš tų, kuriems tas pats, kur groti - Toronte, Madride ar Maskvoje, nes jie prieš koncertą neišlenda iš viešbučio.
Rašytojas Ernestas Hemingway'us pasakė - kad pažintum miestą, reikia jame praleisti arba tris valandas, arba tris kartas. Trims kartoms aš neturiu laiko. Bet per tris valandas, bendraudamas su vietos gyventojais, suspėju pajusti miesto atmosferą.
Būtent tai mane labiausiai ir domina - žmonės, o ne seni akmenys ar paminklai.
J.M.Jarre'o asmeninis gyvenimas - tema, kuria pats muzikantas nemėgsta kalbėti, tačiau Prancūzijoje ji sulaukia daug dėmesio. Akivaizdu, kad šis kūrėjas jaučia silpnybę žavioms aktorėms.
1975-aisiais susituokęs su mylimąja Flore Guillard, muzikantas šioje santuokoje išgyveno tik kiek ilgiau nei metus. Susilaukęs dukters Emilie, 1976-aisiais J.M.Jarre'as patyliukais išsiskyrė.
Kalbama, kad santuoką sugriovė įsiplieskęs romanas su britų aktore Charlotte Rampling, pagarsėjusia vaidmeniu filme „Naktinis portjė“. 1978-ųjų kovą pora susilaukė sūnaus Davido, o rudenį susituokė. J.M.Jarre'as sūnumi vadina ir Charlotte vaiką iš pirmosios santuokos, šiuo metu sėkmingą TV režisieriaus karjerą darantį Barnaby.
Santuoka su Ch.Rampling truko du dešimtmečius. Prancūzų bulvarinė žiniasklaida skelbė, kad 1997-aisiais aktorė paliko J.M.Jarre'ą, sužinojusi apie jo nuotykius su kitomis moterimis.
Po skyrybų muzikanto mūza tapo prancūzų kino žvaigždė Isabelle Adjani. 2002-aisiais pora paskelbė susižadėjusi, tačiau po dvejų metų sužadėtuvės buvo atšauktos.
J.M.Jarre'o širdį užkariavo buvusi režisieriaus Luco Bessono žmona ir aktoriaus Alaino Delono mylimoji prancūzų aktorė Anne Parillaud, itin išgarsėjusi vaidmeniu filme „Nikita“.
2004-aisiais išleistas J.M.Jarre'o albumas „Aero“ buvo platinamas su DVD, kuriame skambant muzikai visą laiką iš arti buvo rodomos A.Parillaud akys. 2005-aisiais muzikantas ir aktorė susituokė.