Su jachta — į svaiginamą nuotykį (nuotraukos)

Atrodė, tai turėjo būti tik įdomus nuotykis. Visiems jiems. Su aplink pasaulį plaukiančia jachta „Ambersail“ kai kuriuose etapuose į kelionę leidosi ir TV3 žinių žurnalistai.

Aleksandras Zubriakovas ir Svajūnas Juška jau grįžo, D.Ratautas prieš Naujuosius dar buriavo Australijos pakrantėmis.

Aplink Okeaniją dar plaukia „Lietuvos ryto“ televizijos vadovas Edmundas Jakilaitis, šioje žurnalistų draugijoje vienintelis patyręs buriuotojas. Ir vienintelis televizijos kamerą į rankas paimantis tik savo malonumui, o ne tam, kad dirbtų.

Jūroje nufilmuotus vaizdus reporteriai tiesiog jachtoje ir montavo, rašė tekstus, o tada internetu siuntė televizijos žinioms. Bet plaukimas milžinišku sportiniu laivu tapo jiems daugiau nei vien smagiu nuotykiu.

Buvo prabėgusios vos kelios paros Tasmanijos jūroje, ir D.Ratautas didžiuodamasis brūkštelėjo laišką: „Aš, kiek žinau, esu vienintelis iš kolegų dar nešėręs žuvų“. Buriuotojų žargonu tai reiškia — nesirgęs jūrlige.

Antrosios Kalėdų dienos popietę kapitono Naglio Nasvyčio vadovaujama jachtos „Ambersail“ ketvirtoji įgula, kurioje buvo ir TV3 žurnalistas D.Ratautas, iš Adelaidės pradėjo kelionę Sidnėjaus link.

Tasmanijos jūra buvo draugiška, todėl milžiniška sportinė jachta ramiai šokinėjo nuo bangos ant bangos ir reporteris čiupo vaizdo kamerą — kad nufilmuotų laivą lydinčius delfinus ir juos „dresuojantį“ kapitoną N.Nasvytį.

„Vos išplaukus mano veide atsirado susižavėjimo ir euforijos išraiška, kuri dingo tik kartą.

Tądien pūtė 30 mazgų (15 m per sekundę) vėjas, jachtą supo, iš viršaus skalbė lietus, o iš šonų — bangos. Laivą mėtė kaip šapelį.

Kai vakare dingo elektra ir buvo pasakyta, kad naktį plauksime be šviesų ir technikos, pasidarė nejuokinga. Čia jau ne vaikų žaidimai, pagalvojau žiūrėdamas į bangas“, — pasakojo 33 metų D.Ratautas.

Sąlygos dirbti jachtoje, atrodė, idealios: ant denio įrengtos trys stacionarios kameros, yra viena rankinė. Šturmano kajutėje — montavimui ir tekstų rašymui skirti kompiuteriai.

D.Ratautas puolė viską filmuoti — laivą nuolat lydinčius delfinus, vandenynui šėlstant virš jachtos iškylančias bangų keteras, pasaulį apiplaukti pasišovusius buriuotojus.

„Nuostabu, — vienu žodžiu darbą su kamera apibūdino D.Ratautas. — Tiesa, dabar kamuoja vienas dalykas. Pora dienų nuo išplaukimo nebuvo palydovinio ryšio, vėliau iš viso dingo elektra.

Skaudu, kad negalėjau išsiųsti vaizdų, nes viskas staigiai keičiasi ir anksčiau nufilmuoti kadrai vėliau tampa nebe tokie aktualūs“.

Filmuoti lengviausia, kai vandenynas ramus, nors tada ne taip įdomu. Įdomiausia, kai vandenys šėlsta.

„Kartą bangos mus skalbė kaip viščiukus, o aš su rankine kamera filmavau, kaip bandome viršyti jachtos greičio rekordus. Apsivilkęs visus drabužius, užsisegęs gelbėjimosi liemenę keliais šliaužiojau po denį. ‘

Kamera prisegta man prie rankos, o aš, kur galėdavau, prisisegdavau prie jachtos, kad bangos nenuplautų už borto. Taip abu — aš ir kamera — ir murdėmės“, — su šypsena pavojingą nuotykį prisiminė D.Ratautas.

Istorijas apie „Tūkstantmečio odisėją“, kurios tikslas — pranešti pasauliui ir po jį išsimėčiusiems lietuviams apie 2009aisiais švenčiamą Lietuvos vardo tūkstantmetį, „TV3 žinių“ žiūrovams pirmasis pasakoti pradėjo A.Zubriakovas.

26 metų žurnalistas buvo kapitono Sauliaus Pajarsko įguloje, kuri pernai spalio 5osios vakarą išplaukė pro Klaipėdos jūros vartus į siaučiančią Baltiją.

Tą pačią akimirką, kai ledinės tūžmingos bangos ėmė ristis jachta, buriuoti nemokantį žurnalistą kapitonas nuginė žemyn — į kajutę. Aleksandrą taip pykino, kad, rodės, jis nusibaigs.

Buriuotojai žino, kad nuo jūrligės geriausia gelbėtis gulint arba sėdint denyje ir kvėpuojant grynu oru. Kadangi pastarasis patarimas per audrą A.Zubriakovui netiko, jis ketino prigulti. Bet prieš tai dar valandą kamavosi, kol nusivilko kiaurai permirkusius drabužius.

„Paskui girdėjau priekaištų, kad nenufilmavau išplaukimo į atvirą Baltiją. Tačiau tuo metu negalvojau apie nieką kita, tik apie tai, kaip neprarasti sąmonės“, — prisipažino A.Zubriakovas.

Po pusės paros pykinimas baigėsi, ir žurnalistas paėmė į rankas kamerą.

Stacionarios kameros plaukimo pradžioje neveikė, todėl teko naudotis rankine.

„Kamera buvo pusiau profesionali, bet vandenį praleido. Sudrėko mikrofonas, todėl kai kurie interviu neįsirašė“, — apgailestavo A.Zubriakovas.

Jachtoje jis praleido ne itin daug laiko — kiek daugiau nei tris paras. Pirmoji „Ambersail“ stotelė buvo Kylis Vokietijoje. Ten A.Zubriakovas ir išlipo, o jį pakeitė 26 metų S.Juška, iš Kylio plaukęs į Kanarų salas — Ispanijai priklausantį Las Palmasą.

Plaukiant Kylio kanalu buvo ramu. „Šampaninis plaukimas“, — lyg patyręs buriuotojas paaiškino S.Juška. Apie pykinimą tada dar nebuvo nė kalbos. Buriavimo naujokas net įkalbėjo kapitoną leisti sliuogti į stiebą.

„Ambersail“ stiebo aukštis — 26 metrai — maždaug kaip aštuonių aukštų pastato.

Tikrasis buriavimas prasidėjo išplaukus į Šiaurės jūrą. Pakilo vėjas, bangos ėmė šiauštis. „Ambersail“ yrėsi ir prieš bangas, ir prieš vėją. Vanduo daužė jachtą, ir S.Jušką ėmė pykinti. 16 valandų žurnalistas kone nesijudino iš vietos — jūrligę iškentėjo sėdėdamas ant denio.

Buvo minčių dirbti, bet tam nebuvo jokių galimybių. Ne tik dėl pykinimo. Nedidukėje šturmano kajutėje, kur sumontuota darbui reikalinga įranga, akimirksniu užsupdavo ir pykinti imdavo dar smarkiau, o bangos taip daužė jachtą, kad net nebuvo įmanoma pataikyti į kompiuterio klavišus.

Nuo Kylio iki Las Palmaso su sustojimu Anglijos uoste Sautamptone S.Juška plaukė savaitę. Per tą laiką ne tik siuntė reportažus „TV3 žinioms“, bet ir mokėsi buriuoti.

„Tokią jachtą kaip „Ambersail“ normaliai valdyti gali keturi žmonės. Mūsų buvo 12, todėl visus suskirstė į pamainas ir kiekvienas turėjome savo darbą — vienas stovi prie vienos gervės, kitas — prie kitos, — buriuotojų terminais kalbėjo S.Juška. — Iš pradžių buvo sunku, nes nesuprasdavau, ką man sako.

Sakiau: jūs ant manęs nerėkite, o pirštu parodykite, ką turiu daryti“.

Dabar Svajūnas jau žino ne tik tai, kas yra gervė, bet ir visus kitus terminus ir neabejoja, kad toliau buriuos.

„Pasakysiu tiesiai: sutikčiau dvi dienas vemti, kad dar dvi dienas gaučiau paburiuoti“, — rėžė žurnalistas.

„Tai buvo vienintelis laikas, kai galėjau išvykti, nes per žiemos šventes paprastai nebūna svarbių politinių įvykių“, — patikino „Lietuvos ryto“ televizijos vadovas 31 metų E.Jakilaitis.

Aplink pasaulį plaukiančioje jachtoje jis — vienintelis žurnalistas, nedirbantis savo tiesioginio darbo. Bet į kelioninį krepšį E.Jakilaitis vis tiek pirmiausia įsimetė kamerą ir fotoaparatą. Dar — šeimos nuotrauką. „O daugiau jūroje nereikia“, — šypsojosi.

E.Jakilaitis buriuoja jau septynerius metus. Anksčiau net nuosavą jachtą turėjo, bet pardavė.

Debatų laidos „TV forumas“ vedėjas į žygį jachta „Ambersail“ leidosi kaip tikras kapitono N.Nasvyčio įgulos narys, kuris žino, kada kurią burę reikia surifuoti (sumažinti jos plotą), kada kelti genakerį, o kada plaukimui tinkamiausias spinakeris.

Bet savotišką žurnalistinį darbą E.Jakilaitis laive vis tiek atlieka.

Bene labiausiai iš visų įgulos narių jis įgudęs dėlioti mintis, todėl „Lietuvos ryto“ televizijos vadovui patikėta rašyti laivo dienoraščius, kuriuose — visi „Ambersail“ nuotykiai vandenyne.

Pirmajame žygio etape, kurį dalimis įveikė ir A.Zubriakovas su S.Juška, plaukė „Tūkstantmečio odisėjos“ vienas organizatorių Raimundas Daubaras.

Kiti buriuotojai juokėsi, kad jei būtų turėjęs botagą, R.Daubaras juo būtų vaikęs žurnalistus.

„Nei Aleksandrui, nei Svajūnui Raimis neleido normaliai pabūti. Vis klausdavo: kur slepiesi?! Filmuok!“ — kvatojo pirmojo etapo kapitonas S.Pajarskas.

Buriuotojai beveik nespėjo pažinti A.Zubriakovo, kuris krante jiems atrodė energingas ir savimi itin pasitikintis, o jachtoje tapo daug ramesnis.

Su S.Juška įgula susidraugavo. „Pirmąją dieną Svajūnui liepėme lupti svogūnus, o jis niekam nesakė, kad yra alergiškas svogūnams ir jų nevalgo nuo mažens“, — pasakojo S.Pajarskas.

Kuklus ir prie laivo taisyklių greitai prisitaikęs S.Juška pritapo draugijoje ir puikiai atlikdavo tiesioginį savo darbą. Kapitoną labiausiai nustebino vienas įvykis, kai naktį trūkus jachtos vairams buvo duotas pavojaus signalas.

S.Pajarskas pusnuogis iššoko ant denio ir apstulbo išvydęs S.Jušką. Žurnalistas taip pat buvo ką tik pašokęs iš guolio, bet jau rengė kamerą filmavimui.

„Svajūnui nebebuvo baisu — jis dirbo“, — pasakojo S.Pajarskas.