– „Redakcijos“
studijoje LR prezidentas Valdas Adamkus. Prezidente, kalbamės sausio
13-osios išvakarėse, dienos, kai buvo apgintas Lietuvos
nepriklausomybės siekis. Ar pateisinti pasiaukojusių žmonių
lūkesčiai? Ar žiūrint iš laiko perspektyvų galime pasakyti, kad
tai, dėl ko jie aukojo gyvybę, yra apginta, ir valstybė pastatyta
ant tų pamatų, ant kurių jie ir norėjo, kad ta valstybė būtų
statoma?
– Neabejotina, kad be aukos mes
šiandien nebūtume laisvi. Kaip paminėjote, ta laisve šiandien
džiaugiamės jau vos ne du dešimtmečius, o pamatai, ant kurių
statėme, yra demokratiški, ir aš manau, kad tie, kurie aukojosi,
kaip tik ir siekė to, kuo mes šiandien gyvename. Manau, kad
pasaulyje laisvės kaina yra visur mokama gyvybėmis, nesame išimtis.
Norėčiau, kad brangiausios aukos kainos prisiminimas visuomet
išliktų tautos atmintyje, ir kad kiekvienais metais paminėtume
tai, kas mus įpareigoja – būtent kurti tai, kas yra laisva, kas
yra protinga, kas turi ateitį.
– O
tie pamatai, ant kurių statoma mūsų valstybė – juo
labiau, kad valstybės kūrimas nėra savitikslis, valstybė yra
priemonė, sąlyga mums visiems geriau ir prasmingai gyventi.
Valstybė ant šitų pamatų statoma kiekvieną dieną, nes tai yra
nuolatinis darbas – teisingumas, morali politika,
solidarumas, ar tie pamatai šiandien nesusvyruoja, ar padarėme bent
jau dalį to, ką turėjome padaryti? O jeigu ne, tai kodėl?
– Taip, valstybė pirmiausia statoma
ant teisingumo, moralės, politikos principų. Jeigu jie neegzistuotų
arba nebūtų įgyvendinami, tai pati valstybė būtų nepajėgi
vykdyti tas funkcijas ir tauta nebūtų atsakinga. Mes savo kelyje
nuo pat nepriklausomybės paskelbimo perėjome įvairų kelią. Buvo
pakilimų, buvo ir nuopuolių. Tie pagrindiniai vertybiniai pamatai –
ne visuomet buvo iki galo išpildomi. Kaip tik norėčiau pabrėžti
tą faktą, kad, jei valstybė nesiremia tomis vertybėmis – būtent
morale, teisingumu, tokia politika, tada mums tikrai reikia
persigalvoti ir ieškoti kelių, kaip tas vertybes įtvirtinti. Šiuo
metu, manau, galime pasidžiaugti, kad tegu ir su mažais nukrypimais
ar sunkumais, sakyčiau, vis tiek pati tauta ir vyriausybė
stengiasi, kad laikytumėmės pagrindinių vertybių, ant kurių
statoma valstybė ir žmonių gerovė.
– Kalbant
apie valstybę ir jos piliečius, žinome, kad piliečių
pasitikėjimas valdžia, kartu ir piliečių pasitikėjimas savo
valstybe bei jos institucijomis, yra labai nedidelis. Jeigu
pažiūrėsime į sociologines apžvalgas, pamatysime, kad nuolat
neperžengiama pakankamai žema riba. Kaip pasiekti, kad tas
pilietiškumas būtų stipresnis, kad jis būtų ugdomas, kad mūsų žmogus jaustų, jog kiekvieno iš jų balsas arba nuomonė
yra svarbūs? Ar neatrodo, kad kartais mūsų biurokratinė
mašinerija yra sukonstruota taip, jog dažna socialinė iniciatyva
iš apačios atsimuša į sieną, užgniaužiama, nerealizuojama, o
tai savo ruožtu vėl skatina pilietinę apatiją, nepasitikėjimą?
Kokio čia lūžio reikėtų, kad tai padarytume?
– Na, aš manau, kad visuomenė turi
ypatingą vaidmenį. Daugiausia jūsų minėtą nepasitikėjimą
sukelia biurokratinės klaidos arba neteisingas biurokratijos
pasirinktas kelias. Mes šioje srityje turime nueiti labai ilgą
kelią. Ir jeigu rasime būdą kuo greičiau atsikratyti to palikimo,
ilgalaikio sovietinės okupacijos palikimo...
– Bet
ar čia tik okupacijos palikimas, ar nėra taip, kad mes patys kažko
nepadarome?
– Esu tikras, kad okupacinis
palikimas turi didelį vaidmenį, bet atsidūręs visiškai naujoje
vakarietiškoje aplinkoje tas biurokratizmas įgavo naują atspalvį
– būtent, kaip sakoma, kapitalizmo siūlomomis aplinkybėmis. Yra
susidūrusios dvi koncepcijos – kai kurie žmonės gyvena
praeitimi, o kiti naudojasi naujai susidariusiomis sąlygomis. Šito
konflikto išdava turbūt yra nepasitikėjimas vyriausybe. Be
pasitikėjimo vyriausybe, manau, toli nenužengsime. Žinoma, kartais
ir lazda perlenkiama – kartais kuriant nepasitikėjimą prisideda
atskiri pasisakymai, kartais žiniasklaidos sustiprinamas įspūdis.
Vienos taisyklės čia negalima pateikti, bet kad tas nepasitikėjimas
egzistuoja, ir kad juo reikia kuo greičiau atsikratyti, jokios
abejonės nėra.
– Ar
jūs nematote kokių nors kryptingų ar tikslingų pastangų menkinti
valstybės prestižą, tam tikrų institucijų ar valstybei dirbančių
žmonių autoritetą?
– Tuo klausimu galėtume turbūt
labai ilgai kalbėti, tačiau aš paminėjau biurokratiją. Mano
supratimu, turime eiti tuo keliu, kad sumažintume ją, kad ateityje
pritrauktume daugiau autoritetingų, gerų specialistų, žmonių,
kurie turi tikslą ir idealą – matyti tą visuomenės ir valstybės
gerovę, kuriuos galima pasiekti tik per teisingumą ir sąžiningą
darbą. Tad čia turime daug ką nuveikti.
– Turbūt
daug kas pasakytų, kad viena didžiausių Lietuvos problemų yra
socialinė atskirtis. Žinoma, visos vyriausybės, kiek mes jų
turėjome pastaruoju metu, kalba apie tai, kad socialinė atskirtis
turėtų būti mažinama. Kokio masto šiandien yra ši problema
Lietuvoje ir kuo gresia visuomenei tos socialinės atskirties
didėjimas?
– Pirmiausia, visuomenės
supriešinimas. Per tą atskirtį, kai vyriausybė arba valdžia
negirdi ir nesupranta visuomenės, sukeliamas ne tik
nepasitikėjimas, bet į mūsų nesusikalbėjimą įnešamas dar
vienas dalykas – skurdas. Tam tikra dalis visuomenės yra kone
pasmerkta išlikti tokiame pat ekonominiame lygyje, kuriame ji yra.
– Jie
ir jų palikuonys...
– Jie ir jų palikuonys svarbiausia.
Man atrodo, kad viena iš naujosios vyriausybės užduočių –
išspręsti tą problemą. Mes per ilgai tą sprendžiame, o jei per
beveik du dešimtmečius negalime išspręsti tos problemos, tai
parodo mūsų atsilikimą nuo kitų ES valstybių. Kai kuriose
srityse mes tikrai esame padarę daug ir daug iš ten gauname
pagalbos, kuri bent ekonominiu požiūriu turėtų tą atskirtį
sumažinti, bet esame čia per mažai padarę.
– Norėčiau
pereiti prie tų sričių, kurios tradiciškai priskiriamos
prezidento kompetencijai. Ne tik tradiciškai, bet ir pagal
Konstituciją – krašto gynyba, užsienio politika, nacionalinis
saugumas. Pastaruoju metu vis plačiau girdime kai kurių vyriausybės
narių pareiškimus, kad Europos Sąjungoje viešpatauja „real
politik“. Mes tų žodžių labai nemėgome, kai vadavomės iš
Sovietų Sąjungos. Bet šiandien tas žodis yra primenamas, o tas
sakinys, kad ES viešpatauja „real politik“, tarsi paliekamas be
tęsinio, bet tą tęsinį galima būtų pridėti. Vadinasi, Lietuva,
deklaruodama moralios politikos principus, arba vien tiktai moralią
politiką, nedaug ką gali pasiekti. Bet ar yra kažkokia riba,
kurios mes neturime, negalime, kurios mums neleistina peržengti?
Gali būti, kad tam tikri sprendimai iš tiesų atitiktų visus „real
politik“ standartus, būtų labai pragmatiški, bet jie kirstųsi
su mūsų deklaruojama moralia politika. Kur ta riba?
– Ribos aš turbūt nedrįsčiau
nubrėžti, bet kad „real politik“ egzistuoja, kai kiekviena
valstybė pragmatiškai bando spręsti savo naudai, to irgi negalima
paneigti. Tačiau jau yra žengti labai rimti žingsniai – kai
iškyla tarptautinės problemos, kai liečiami Europos Sąjungos
tikslai, jau randama kelių, kaip pasisakyti vienu balsu. Jei ta
kryptimi einant pavyktų ginti ne atskirų valstybių, o bendruosius
interesus, kurie priimtini ar turėtų būti priimtini visai ES
bendruomenei, manau, čia galėtų būti padarytas reikšmingas ir
galbūt tikslingas žingsnis tų idealų kryptimi, tų tikslų,
kuriems ES yra sukurta, kryptimi. Nors matau, kad ne visur tas
klausimas yra sprendžiamas, bet jau vienas kitas sprendimas
tarptautiniu mastu yra priimtas – ypač, kai iškilo energetikos
klausimai, kurie ir šiandien aktualūs, – Europa tam tikrais
atvejais jau padarė atitinkamų žingsnių, kai kalbama vienu balsu.
Kitas atvejis turbūt bus Gruzijos, kai ES suvaidino, sakyčiau,
reikšmingą vaidmenį, ten kalbėjo daugiau ar mažiau vienu balsu,
iš principo – vienu balsu. Nors rezultatai kai kuriais atvejais
nebuvo visiškai tokie, kokie turėtų būti, čia einama teisingu
keliu. Manau, sunku būtų per dieną dvi tuos klausimus išspręsti,
tačiau viltingai žiūriu į tą pusę.
– O
jei kalbėtume apie konkrečias valstybes – aišku, negalime
aptarti visų, bet – JAV, kaip mūsų partneris, kuriose ateinant
naujam prezidentui bręsta tam tikros permainos, kaimyninės
valstybės – bent vieną išskirkime, taigi, pavyzdžiui, Rusija,
kurios pašonėje mes visą laiką gyvename ir kuri visuomet yra
problemiškas kaimynas? Šiandien mes girdime šiek tiek kitokią
retoriką Rusijos atžvilgiu ir kartais susidaro įspūdis, kad ta
kitokia retorika, kai kalbama, jog Rusijos negalima pakeisti ar
negalima tikėtis, kad ji pasikeis, šiek tiek kelia abejonių dėl
tos mūsų vadinamos moralios užsienio politikos, kuri ligi šiol
buvo deklaruojama, kurią, beje, ir jūs deklaravote. Ką galėtumėte
pasakyti dėl tos naujosios retorikos?
– Na, jei klabėtume apie ES
retoriką, ji visuomet buvo labiau linkusi rasti būdų, kaip Rusiją
patraukti į savo pusę darant tam tikras nuolaidas – net ir savo
narių sąskaita. Tačiau ir čia padėtis keičiasi, aš manau, kad
įvykiai Gruzijoje, įvykiai energetikos srityje, praktiškai
suvieniję visą ES ir padarę ją aktyvią Rusijos atžvilgiu, jau
yra įvykęs faktas. Tačiau žiūrint Lietuvos-Rusijos santykių
palaikymo politikos aspektu, aš manau, kad šiandien ji nesikeičia.
Čia drąsiai galiu sakyti, kad per daugelį metų ne vieną kartą
buvo skelbiamas mano kvietimas su Rusija draugiškai sugyventi, ne
kartą buvo ištiesta ranka kviečiant apylygiai, pagarbą viena
kitai reiškiančių valstybių užsienio politikai. Mes padarėme ir
konkrečių žingsnių – prisiminkime Kaliningrado atvejį, kai
buvo kalbama, kad Lietuva gali sukelti vos ne tarptautinį incidentą
dėl tranzito į Kaliningradą. Lietuva ir čia visam pasauliui
parodė, kad ji ne tik kad kalba apie labai nuoširdų draugišką
bendradarbiavimą, bet ir patvirtina tai faktais. Galbūt politine
prasme žiūrint kai kurie spaudimai – grįžtant prie energetikos
temos, kai buvo užsuktas čiaupas, ir Lietuvai teko rasti
alternatyvių būdų užsitikrinti energetinį saugumą – nerodo
didelio draugiškumo, nerodo mūsų užsienio politikos partnerio
geranoriškumo tai siūlomai draugiškai kaimyninei politikai
išlaikyti. Tačiau noriu viena pasakyti – kalbant apie Lietuvą,
šiuo metu ta politika nėra pasikeitusi, mes ir toliau tęsime ją
bei ieškosime būdų, kad į mūsų ištiestą ranką būtų
atitinkamai reaguojama.
– Grįžtant
prie energetinio saugumo, dalis Europos arba Rytų ir Vidurio Europos
šalių šiomis dienomis šąla, matome Rusijos ir Ukrainos dujų
konfliktą. Kai kurios valstybės renkasi nestandartinius ir gal
netikėtus būdus – galima paminėti Slovakiją, o bulgarai tą
patį svarsto dėl atominės elektrinės. Ar čia yra kažkokių
pamokų, kurias sau galėtume pritaikyti?
– Neabejotinai. Manau, kad šita
energetikos krizė labai daug pamoko. Pirmiausia mes turime
nedelsiant rūpintis elektrinės statyba, o ne aiškintis, kas
kaltas, o kas ne, kad jos dar nėra. Mes prarandame kiekvieną dieną.
Ir ta kiekviena diena darosi vis brangesnė, už ją mokės ne kas
kitas, o Lietuvos žmonės. Turime rasti alternatyvių kelių, o jie
yra, tik turime ne kalbėti, o tučtuojau imtis darbo su Švedija,
raginti vykdyti jau pasirašytą susitarimą dėl elektros tilto
tiesimo į Lenkiją ir, žinoma, rūpintis naujo reaktoriaus statyba.
Tai, kad Europa šąla ,ir tai, kad Slovakija, sustabdžiusi savo
reaktorių šiandien kalba apie jo paleidimą, rodo, jog yra
galimybių ir kelių, kuriais reikia naudotis. Žiūrėsime, kaip
toliau tai vystysis. Manau, kad kai kurios pamokos galimos ir
Lietuvai.