Įpusėjus sezonui kartais matome drastiškus televizijos chirurgų įsikišimus. Lekia laidos (vos nepasakiau — galvos), operuojama programų tinklainė.
Kadangi šiemet staigių operacijų prireikė anksčiau (ypač LNK), tai dabar daugiau matome kosmetinių veido operacijų: čia išlyginamos raukšlės, ten šiek tiek pakeliami vokai, pakoreguojama nosies linija.
Griežta ranka siautėja
Tiesa, buvo ir vienas kitas rimtesnis pokytis. TV3 neseniai numarino neblogus reitingus turėjusią „Padainuokim!“. Laidą, kuri galėjo gyvuoti, nes pergyveno panašias karaokines laidas. Tačiau atrodo, kad nelabai norėta į ją investuoti, todėl vaizdinis ir vokalinis vargas badė akis.
Kurį laiką pavykdavo intriguoti kitais dalykais: vedėjų asmeninio gyvenimo peripetijomis, gandais. Tačiau palengva viskas išsikvėpė.
Ta proga vertėtų prisiminti, kad kai kuriose šalyse panašios laidos rodomos keletą dešimtmečių kasdien. Gal per daug iš tokios muzikinės pramogos norime?
Dar viena rimtesnė transplantacija — iš šeštadienio iškelti „Nerealieji“, nors jie atrodo išradingesni ir įdomesni nei kitas TV3 kūno miklumo žaidimas „Skylė sienoj“. Bloga žinia. Ir penktadienis jiems nieko gera nežada (LNK specialiai paleido muzikinių laidų kanonadą).
Ilgokai buvusi komos būsenos, gyvybės ženklus ėmė rodyti BTV. Nors ji ir toliau lieka filmų ir užsienio šou retransliavimo kanalas, tačiau atsirado savos gamybos laidų. Jos dar nėra tarp populiariausiųjų, tačiau kanalo žiūrimumas praėjusį mėnesį išaugo.
Nauja laida — seni triukai
Kartais kosmetiniai pagražinimai prilygsta kraujo perpylimui. Ar ne taip nutiko „Lietuvos balsų“ konkursui? Atrodo, kas čia tokio — LTV vieną muzikinį šeštadienio projektą keičia kitu.
„Triumfo arkoje“, regis, viskas taip derėjo. Klasika, pompastika, humoras. „Dainų daina“ džiugino modernia vaizdo grafika, bet šiurpino regionų skurdu.
Kas nutiko „Lietuvos balsuose“? Didėja mastai, gausėja atlikėjų, tačiau žiūrovų prie ekranų sumažėjo (galėtume pajuokauti, kad visi išvažiavo dainuoti į televiziją).
Didžioji LTV studija tapo per ankšta. Scenoje grūstis, spalvų ir stilių kakofonija, o skrydžiui pasirengusi TV kamera beviltiškai blaškosi tarp keturių sienų. Tokiam būriui žmonių, šitiekai balsų norisi erdvės.
Naujame projekte — seni triukai. Nekelia žavesio komisija. Juokai lėkšti, kartais ir nevykę (pašaipos iš partizanų dainą atlikusio choro žygiavimo).
Ir keistas vedėjų parinkimas. Visokiausių išbandymų eteryje turėjusi Livija Gradauskienė tokio, ko gero, dar nėra patyrusi. Ji juk — dueto žmogus. Radijuje — su Asta StašaityteMasalskiene, televizijoje — su Leonardu Pobedonoscevu, Algiu Ramanausku, Audriumi Giržadu.
Pleputė ir skaitovas
Livija — improvizatorė, kurią reikia paliesti tarsi stygą. Tuomet prapliups Livijos trelės, kas nors bus pamalonintas, kas nors pašieptas ar prajuokintas.
„Lietuvos balsuose“ vedėja plakasi tarsi žuvis, išmesta ant kranto. Partneris į ją nekreipia jokio dėmesio. Projekto pristatymo laidoje L.Gradauskienė dar mėgino replikuoti, žaismingai priminti, kad ir ji čia yra. Bet nesėkmingai.
O prigimties nepakeisi. Nepratusi be partnerio, vedėja karštligiškai ieško kontakto — su komisija, žiūrovais, dalyviais.
Aktorius Gediminas Adomaitis „Lietuvos balsuose“ atlieka išties unikalų vaidmenį — karo pradžią skelbiančiu balsu, prie penkių pridėjęs septynis, praneša, kiek kas gavo.
Didžiausia atrakcija — matyti, kaip jis džiaugiasi teisingai atlikęs sudėties veiksmą.
Galimas dalykas, kad čia užslėptas koks nors nepaprastas dalykas. Tarkim, kuriamas kontrastas tarp pleputės ir santūraus vyro, tarp improvizatorės ir skaitovo, tarp gležnumo ir tvirtumo. Net jeigu ir taip būtų, tai pernelyg sudėtinga.
Kad ir ką fantazuotum, bet kurio projekto sėkmę lemia visų komponentų darna. Kai detonuoja choras, jis išsiunčiamas namo.
Kai pjaunasi vedėjų balsai ir nedera kitos laidos dalys, perjungiamas kanalas.
Vedėjų būna visokių
Grįžkime prie medicininės analogijos. Ar laidos vedėjų parinkimas, jų suderinamumas, keitimas yra chirurginė, ar — kosmetinė operacija? Visaip pasitaiko, bet dažniau — chirurginė.
Kartais pirmiau atsiranda vedėjas, tada jam pritaikoma laida. Turime ir mes vieną kitą tokį, kurio eteryje net su akmeniu nenuskandintum — A.Ramanauskas, Marijus Mikutavičius ar Henrikas Vaitiekūnas.
Vedėjai keičiami tikintis laidai įpūsti gyvybės. Prisiminkime žaidimo „Kas laimės milijoną?“ geriausio vedėjo paieškas.
Dabar LNK mėgina reanimuoti „Vienas prieš visus“, pripažindama (kad ir pavėluotai) buvusią vedėjo problemą.
Yra unikalių vedėjų. Niekas kitas už jį to nepadarys (Algimantas Čekuolis, Leonidas Donskis). Būna vedėjų skylėms kaišioti. Jie visada po ranka. Jeigu kas persigalvojo, jeigu su kuo nesuderėjo dėl pinigų, jie visada tvarkingai ir ne taip jau blogai atliks darbą (pavyzdžius įsirašykite patys).
Būna etatinių vedėjų. Vieną kartą patekai į televiziją — vadinasi, be darbo jau neliksi.
Pasitaiko nestandartinių, ekrane atsidūrusių atsitiktinai ir nepelnytai. Vieni greitai pradingsta, kiti pražysta (kas dabar pasakytų, kad laida „Abipus sienos“ populiarina Giedrių Leškevičių, o ne priešingai).
Būna egzotiškų, kviečiamų dėl odos spalvos ir nesuprantamos lietuvių kalbos. Ekrane dar būna mamyčių dukrelių ir „priplaukusių“ sūnelių.
Į televiziją ateina „buvusiųjų“ mada. Latvijoje — buvusi prezidentė, Lietuvoje — buvęs generalinis komisaras ir Konstitucinio teismo pirmininkas.
Kas toliau?