Realybės šou: padariniai, kurių niekas nesapnavo

Australas Vaughnas Alaine’as-Marshallas baigė medicinos studijas, įgijo alternatyviosios medicinos gydytojo chiropraktiko diplomą ir daktaravęs keturias su puse dienos metė tai ir žadamą šešiaženklį atlygį. Jo vardas nuo šiol siejamas su „Überstar“, knyga, kuri Australijoje, JAV ir keliose Europos šalyse startavusi tik spalį jau nusitaikė į populiariausių knygų sąrašą.

„Aš nesu literatūrinė figūra, – žiūrėdamas į snūduriuojantį Atlanto vandenyną Lisabonos pašonėje kalba 27-erių preciziškai save puoselėjantis vyras, su kuriuo netikėčiausiomis aplinkybėmis keliauju po Europą, kur jis viešina savo pirmąją knygą. – Žodžiai galingi ir aš neneigiu jų svarbos, kalbinė konceptualizacija man įdomi, bet jeigu žodis tik registruoja įspūdį, tačiau jame nėra energijos –iš jų mažai naudos.

Štai kodėl man įtaką darė ne rašytojai, o tokios asmenybės kaip Jimi Hendrixas, Charlie Chaplinas, Elvis Presly, Van Goghas ir į juos panašūs.“

Ir vis dėlto jo balsas literatūros pasaulyje buvo išgirstas ir įvertintas. „Überstar“ skaitytojus pavergia įtraukiančiu pasakojimu, sąmojingu įžvalgumu, puikiai sukonstruota komedijos linija ir gilia emocija.

Veiksmas vyksta Australijoje, kur vienuolika vilties kupinų jaunuolių įžengia į televizijos realybės šou „Überstar“ pasaulį, tikėdamiesi sugauti savo sėkmės (o gal velnio) paukštę. Autorius skverbiasi į tamsiuosius industrijos, tūnančios iš reitingų, užkaborius ir narsto tuos, kurie peržengia savo galimybes, kad sukurtų žiūrimiausių žiūrimiausią. Atsiskleidžia pasaulis, kurį nutuokiame esant, tačiau nenorime to pripažinti.

Šlovės kaina?

„Neseniai Australijoje vienas pirmųjų „Idol“ (liet. „Dievaitis“, realybės šou, atsiradęs Didžiojoje Britanijoje ir išplitęs po visą pasaulį – aut. past.) dalyvių nušoko nuo pastato stogo – nusižudė. Apie tai sužinojome tik todėl, kad tai nutiko viešojoje erdvėje, ir spauda, žinoma, nepraleido tokios progos. Tačiau kas vyksta už uždarų durų – man ir tau yra terra incognita. Ironiška, tačiau tokia tikroji tokių šou realybė. Dėl konfidencialumo sutarčių ši beprotybė sezonas po sezono išlaiko aukštus reitingus“, – kalba Vaughnas.

Jis tikina, kad literatūrinis talentas nebuvo netikėtas nušvitimas: „Jeigu esi gana atidus – imi pastebėti siunčiamus ženklus.“ Vienas tokių buvo „Überstar“ istorija, kuri pati jį susirado. Nors nieko iš to susitikimo nesitikėjo, nueiti į jį kažkas tarsi timptelėjo: „Po trijų valandų ši idėja mane pavergė. Galiu nė kiek neperdėdamas prisipažinti – jeigu pasakotojo nebūčiau pažinojęs visą savo gyvenimą, tikimybės laipsnį būčiau gerokai pamažinęs.

Betgi ėmiausi tyrimo, o kai žinia apie tai pasklido, tapau ieškomas ir panašių istorijų daugėjo. Žmonės liejo sielos skausmą ir tenorėjo, kad bent kas įvertintų tai, ką jiems teko išgyventi. Visuomenė apie šį reiškinį žino tik tiek, kiek mato ekrane – todėl ir turėjau apie tai rašyti. Liūdniausia, kad prodiuseriai ignoruoja padarinius, nes patiems tenka verstis per galvą, kad ji išliktų „virš vandens“. „Überstar“ beda pirštu į ignoruojamas problemas.“

Vaughnas jau sulaukė recenzentų liaupsių ir kandžios kritikos: „Mane kaltina užėmus teisuolio poziciją, tačiau tai netikslu. Tiesiog aprašiau tai, ką matau. Aš neteisiu kelių, kuriuos žmonės renkasi. Jeigu tai jiems padeda augti, net jeigu tai reiškia laikiną letargo miegą, tuomet tai tarnauja tikslui. Galų gale visi ištrūksta gyvi.“

Taigi naujosios knygos leitmotyvas – realybės šou realybė. Tačiau esminis kūrėjo bruožas, kuris beveik simfoniškai leido perteikti herojų jausmus – žmogaus kūno jutimas. Dėl savo išsilavinimo jis pažįsta kiekvieną žmogaus kūno slankstelį, įžvelgia raumenų ir kaulų sąveikos procesus, jų siunčiamus ženklus ir naudoja juos kaip emocijų kanalus.

Judesių aprašymas praryja beveik visą skyrių ir leidžia skaitytojui nusipiešti vaizdą. „Visų pirma specialybė mane išmokė stebėti. Kad diagnozuočiau ligą, teko išmokti analizuoti ortopedinių, neurologinių ir radiologinių testų rezultatus – tam būtinas aštrus žvilgsnis. Ir pasitikėti tuo, ką matau. Tai esminis bet kokio kūrybinio siekio elementas. Pasitikėjimas. Savimi. Priežastimis, kodėl ir kaip sąveikauja tam tikros idėjos“, – sako autorius.

Bet visų svarbiausia, mano jis, yra suvokimas, kur apdorojamos mūsų emocijos. Kur kiekviena patirtis išjaučiama, ištiriama ir įvertinama. Atsakymas paprastas – mūsų kūne: „Kūnas – bet kurio jausmo židinys. Turiu išsiugdęs suvokimą, kaip mūsų kūnas veikia, todėl potyrį galiu aprašyti naudodamas dar vieną dimensiją – universaliąją.“

Knyga alsuoja gana atviru, vitališku, kartais primityviu, pirmapradžiu, kartais be galo komplikuotu ir išjaustu seksualumu. Vaughnas įsitikinęs, kad seksualumas neatsiejamas nuo individualybės, todėl jį ignoruodami rašytojai tarsi apiplėšia veikėją, atimdami iš jo pamatinę asmenybės dalį.

„Man patinka tirti seksualumo ir amžiaus santykį. Dauguma veikėjų yra arba vidutinio amžiaus, arba tik išsiritę iš paauglystės, todėl seksualumui jie teikia skirtingą reikšmę. Vyresniesiems kiekvienas seksualinis sprendimas kupinas rimties, konflikto“, – svarsto autorius.

Pastebėjau, kad kiekvienas jo pašnekovas netrunka pajusti tam tikro intymumo. Vaughnas visu kūnu vos įžiūrimai pasvyra į kalbintoją, nors stereotipiškai aš turėčiau palinkti prie jo, nes esu klausytoja. Imu kvestionuoti tokį susidomėjimą ir suprantu, kad jis mane „skenuoja“. Pasijuntu pažeidžiama, o jis iškart paklausia, kas nutiko – retas pastebi tokius nežymius vidinius konfliktus. Paaiškinu.

„Žinoma, tiriu žmones! Tai jau tapo refleksu. Mano knygoje beveik visi vyriški personažai yra tarsi mano gija. Intymiausias santykis – su šou scenaristu. Net ir dabar negaliu ramiai skaityti eilučių, kuriose atsiskleidžia mano Achilo kulnai“, – sako Vaughnas.

Rašymui jis teikia kone sakralinę reikšmę. Jis beviltiškai tiki, kad kiekvienas pajus tai, ką jaučia jis, išrinktasis, gavęs dovaną disponuoti žodžiais. Tačiau ginasi nesijaučiantis ypatingas: „Ši profesija tokia, kaip ir bet kuri kita – matuoji pasaulį savo parametrais.

Architektas, įėjęs į pastatą, apžiūri jį skvarbiu žvilgsniu, kaip ir sodininkas apžvelgia svetimą sodą. Buvo labai sunkių išgyvenimų, kuriuos turėjau sėsti ir iškart aprašyti. Kartais jaučiu, kad mano talentai kai kuriose srityse lenkia vidutinius, tačiau niekada nemaniau, kad esu ne toks kaip kiti ar aukščiau kitų. Visi esame susietos, judančios ir nuolat besiplečiančios sąmonės gijos – vienas organizmas, tuo pačiu metu išgyvenantis trilijonus pojūčių.“

Autorius sutinka atskleisti, ką parodė jo tyrimas: „Realybės šou įtaka – didžiulė. Ji išplito į tokias erdves, kurios retai analizuojamos. Pavyzdžiui, iš gamintojų varpinės: šou nereikalauja didelių išteklių, todėl tikėtina, kad bus patvirtinta būtent ši programa, užuot dvigubo ar net trigubo finansavimo ir profesionalių kūrėjų, vedėjų kuriama laida. Kita vertus, per tokius šou uždirbami pinigai iš pažiūros atrodo menkaverčiai, tačiau sumos yra stulbinamos.

Šitokia padėtis sukelia fenomeną – nedarbą televizijos industrijoje. Aktoriai, režisieriai, prodiuseriai tampa pamirštomis aukomis, šis procesas ypač skausmingas mažose šalyse, kur TV negali kompensuoti išlaidų. Po kurio laiko, dėl patirties stokos ir įtampos stengiantis kompensuoti įplaukas, gamybinių standartų kartelė krinta. Paradoksalu, tačiau ant kortos daugiausiai stato tokių šou dalyviai – ypač talentų šou.

„Überstar“ formatas panašus į „Idol“, tačiau veikėjai – ne dainininkai, bet aktoriai, kurie kiekvieną savaitę sukuria naują vaidinimą ir stoja prieš žiūrovų teismą. Čia būtina pabrėžti, jog konkursantai nėra profesionalai – dažniausiai jie tėra paaugliai ar jaunuoliai, žmonės be patirties, o po šou finalo kulminacijos laukia tokie padariniai, kokių niekas nė nesapnavo. Dalyvius labiausiai jaudina ne šių šou formatas, o vilties kibirkštėlė, jog tai gali būti laiptelis į sėkmę.

Šou pasibaigus, svajonė subliūkšta ne akimoju – kurį laiką tavimi domisi spauda, televizija, uždirbi šiek tiek pinigų. Tačiau netrunka užklupti diena, kai tampi tik dar vienas veidas minioje, nes į tavo vietą jau taikosi naujos žvaigždės žvaigždutės. Duodama paskanauti šlovės ir sėkmės, o tuomet per akimirksnį brutaliai viskas išplėšiama. Suprantama, padariniai skaudūs.“

– Šiai temai skirta beveik trečdalis knygos, todėl detaliai kiekvieno mechanizmo nenagrinėsiu, o esmė, mano galva, tokia: tokiuose šou manipuliuojama išankstinėmis nuostatomis, kurios subjektams tvirtai įdiegiamos dar prieš pasirodant laidai.

Dalyviai atspindi rasinę, politinę, seksualinę orientaciją ir pristatomi taip, kad išjudintų žiūrovų emocijas, tačiau iki tam tikros ribos – emocijos neturėtų sulaikyti žiūrovų nuo noro mokėti už iliuziją viską pakeisti trumposiomis žinutėmis. Pasirinkę realybės koncepciją be išmoktų tekstų, kūrėjai į procesą įtraukia auditoriją.

Jie manipuliuoja idėja, kad ir jie galėtų būti garsūs – tereikia proveržio, lūžio. Įsukamas psichologinis procesas, kuris žiūrovams suteikia kontrolės pojūtį ir taip išvilioja jų pinigus. Auditorija nesuvokia, kad šou įvykių eigai ji neturi jokios įtakos. Mechanizmas sukonstruotas genialiai. Padariniai – o jie labai žmogiški – knygoje įmanomai giliai nagrinėjami.

Dauguma akademinės aplinkos žmonių puikiai suvokia šias veikimo schemas. Netgi paaugliai juokiasi iš nerealios realybės koncepcijos. Ir vis dėlto interneto puslapių forumai kaista nuo aršių diskusijų: kas gi laimės, kuris – baisus intrigantas, o kuris – auka? Čia atsitrenkiame į visuomenės informavimo priemonių (VIP) poveikio klausimą. Naujausi tyrimai teigia, kad kalbėti apie VIP poveikį – iš esmės klaidinga. Nėra jokių įrodymų, kad, pavyzdžiui, televizija skatina smurtą. Manoma, jog tas, kuris yra linkęs į smurtą, toks ir liks, ar žiūrės smurtą propaguojančias laidas, ar ne. Kiekvienas žmogus individualiai renkasi, kaip reaguoti į vieną ar kitą VIP produktą, ir čia daugiau lemia genetika, aplinka, kurioje augome, išsilavinimas. Taigi logiškiausia būtų kalbėti apie žmonių reakciją.

„Überstar“ auditorijai knygoje atstovauja Normanai – tipinė, viduriniojo socialinio sluoksnio priemiestyje gyvenanti šeima. Keithas Normanas – eilinis sunkiai dirbantis alų mėgstantis vyras. Narelle Norman – jo žmona, su kuria santuokoje nugyventa 17 metų. Ji iš paskutiniųjų stengiasi, kad visą dieną dirbdama spėtų ir namuose visus „aptupinėti“. Chantelle Norman – putli nuo saldumynų priklausoma šešiolikmetė – pirminis realybės šou taikinys. Kirsty Norman – miela devynmetė. Ir galiausiai Chrisas Normanas – dvylikametis paauglys, knygos homo sapiens, proto balsas. Normanai yra televizijos taikinys – nepretenzinga, viską už gryną pinigą priimanti pirminė visuomenės ląstelė.

Šou populiarumą lemia emocinę tuštumą užpildanti išorinių šaltinių pasiūla. Realybės televizija leidžia įkišti nosį į kito kiemą, raustis to kiemo šiukšlėse ir tai, o varge, sukelia euforiją. Įaudrinta vaizduotė čia pat, ant sofutės, kuria kitokio gyvenimo fantaziją. Ką jau kalbėti apie tai, kad suteikiama iliuzinė viltis pajusti ryšį su žmogumi, kurio gyvenimas rutuliojasi kita vaga. Balsuodami už savo favoritus, industrijos subjektai jaučiasi taip, tarsi prisidėtų prie kažkokio garbingesnio tikslo. Šou įtaka auditorijai nepriklauso nuo demografijos ar geografijos. Esmė slypi išsilavinimo, sąmoningumo raiškoje. Bet juk tai akivaizdu ir man nereikia to sakyti, tiesa?

– Prie žmonijos sąmonės evoliucijos šie šou tikrai neprisideda. Visas pasaulio katastrofas, tokias kaip karas, badas ar gamtos stichijos, aš laikau įvykių santakos nulemtu fenomenu, kuris galingesnis už žmogų. Tačiau šou – skrupulingai apskaičiuotas, žmogaus sukurtas produktas, ir jame veši susimokymas.

Kita vertus, vieni niekai būtų išrauti jį su šaknimis, tačiau mes leidžiame jam gyvuoti. Žmonių požiūris į karą pasikeitė po skerdynių Vietname – realybės šou mechanizmas, nors gerokai mažesnio masto, labai panašus į šios tragedijos. Šie šou sukūrė minties aukščio ribą. Jie skatina bulvarinį mentalitetą, varžo intelekto plėtrą ir eina priešingu, degradavimo keliu. O pasaulis laukia nesulaukia atsakymų į esminius klausimus. Toks mūsų apatijos rezultatas. Realybės šou auditorija viliasi per kito skausmą atgaivinti savo jausmus. Galbūt jų poveikis, palyginti su visuotiniais pasaulio procesais, atrodo menkas, tačiau pokyčiai mus pasiekia minties keliu ir problemos sprendžiamos tuomet, kai protas skaidrus.

– Pelno besigviešiantys televizijų tinklai, prodiuseriai, finansininkai, valdybų nariai. Visų tikslas vienas – pelnas, išskyrus tuos, kurie tikisi, jog išmušė jų šlovės valanda. Jie juk nežino, kad tam turi apgailėtinas 15 minučių.

– Ateitis miglota. Idėjos banalėja. Galbūt vieną dieną sąmoningumas nugalės. Tikiuosi, mano knyga artina šią akimirką.

– Suvokiau, kad dalykai, kuriuos normalus žmogus laiko neįmanomais, tuose šou yra tapę norma. O normų juk nekvestionuojame.

– Nesu religingas, tačiau didelę prasmę teikiu dvasiniams dalykams. Aš ne tikiu aukštesniąja jėga, o paprasčiausiai ją matau. Matau jos veikimą kiekvieną dieną. Absoliutaus grožio, perfekcijos ir sinchronijos regėjimas reikalauja vaizduotės ir įgūdžių. Sąmonė reiškiasi visur ir bet kada, ir tai stulbina. O juk tai tėra šios dimensijos, šio laikotarpio fenomenas.

Intelektas tegali suprasti baigtinį informacijos kiekį, tačiau jausti galima kur kas daugiau. Visa apimančioje tylos karalystėje suvoki juodą ir baltą, gerą ir blogą – visa, kas buvo sukurta. Tai fundamentali „Überstar“ plotmė – žmonės pasmerkia save mažumui, nes nedrįsta įžvelgti absoliuto savyje.

Pasirinkus rašyti, dvasinis aspektas neišvengiamas. Tačiau ši skalė svyruoja. Ne visi literatūriniai darbai turi aukštesnį tikslą. Aš jaučiuosi atradęs gyvenimo prasmę. Puikiai suvokiu, kas esu ir kokia mano misija.