Šiemet sueis dešimt metų, kai J.Valeikaitė dirba “Lietuvos ryto” televizijoje.
Jovitos namuose viename iš Vilniaus priemiesčių pirmiausia pasigrožėjome balandžio pradžioje pusės metų sukaktį švęsiančia Indija Marija, kuri savo tėčio, Šveicarijoje gyvenančio sudaniečio, dar nematė.
Egzotiškos išvaizdos mergaitė saldžiai miegojo balkone ir per miegus šypsojosi putliomis lūpomis. Mažylė netrukdė mamai dėstyti savo gyvenimo istorijos, kurioje ji yra tokia svarbi.
Pokalbis su J.Valeikaite — apie meilę, motinystės džiaugsmą, keistus likimo vingius ir nuolatines grumtynes su permainingai besiklostančiomis gyvenimo aplinkybėmis.
Reikia nuolat įrodinėti
— Kodėl tvirtinate, kad jūsų gyvenimas klostosi ne pagal taisykles?
— Negyvenau pagal įprastą scenarijų: baigė mokyklą, įstojo į aukštąją, ištekėjo, susilaukė vaiko... Man išėjo atvirkščiai: reikėjo įrodinėti, kad esu verta, drąsi, pajėgiu.
Po mokyklos neįstojau į žurnalistiką — ir rašinį parašiau ne kažin kokį, ir rekomendacijų neturėjau. Man tai buvo baisi tragedija. Pažįstama patarė nueiti į “Gimtąjį kraštą” ir pasisiūlyti rašyti.
Sukaupiau drąsą, nuėjau. Redaktoriaus pavaduotojas Virgaudas Gudas liepė sugalvoti temą rugsėjo pirmajai. Pasiūliau temą apie neraštingus vaikus. Prisimenu, nuėjau į stoties rajoną, išsikalbėjau su berniukais — jie pasakojo savo istorijas, sutiko fotografuotis.
Tas rašinys išėjo stiprus ir atsidūrė pirmajame savaitraščio puslapyje. Kol jis buvo išspausdintas, aš jau buvau prirašiusi krūvą straipsnių. Juokingiausia, kad į žurnalistiką taip ir neįstojau, nors bandžiau dar net tris kartus.
— Kodėl jūsų nepriėmė?
— Manau, kad darbas su vaizdu man yra priimtinesnis nei operavimas žodžiu. Be to, nesu žmogus, kuris gerai laiko egzaminus: sugebėjimus man lengviau įrodyti darbais, ištverme, atkaklumu.
Apie diplomą nepaklausė
— Kaip toliau klostėsi jūsų karjera?
— Po vieno interviu su Edita Mildažyte ji pakvietė mane į Lietuvos televizijos naujienų redakciją rengti reportažų. Jei ten kas būtų žinojęs, kad man vos 19 metų ir aš nesu baigusi žurnalistikos, turbūt būtų žado netekęs iš nuostabos, kad patekau į tokią svarbią redakciją.
Bet atrodžiau suaugesnė, mąsli — niekam nė į galvą neatėjo domėtis neetatinės autorės išsilavinimu.
Po dvejų metų jau turėjau etatą ir nemažą praktiką. Tą laiką dar ir dabar atsimenu šiurpdama — įtemptas darbas nuo ryto iki vakaro. Dirbau tiek daug, kad praradau visus draugus, — neturėjau laiko su jais bendrauti.
Netrukus mane pakvietė į tuo metu besikuriančią “Lietuvos ryto” televiziją.
Įstojo jau studijuodama
— Ar pagaliau įgijote aukštąjį išsilavinimą?
— Baigiau audiovizualinių menų studijas — režisūrą Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakultete bei kino ir televizijos vadybą. Tačiau tos studijos irgi vyko ne pagal taisykles. Pirmiausia dvejus metus studijavau, o tik paskui oficialiai įstojau į akademiją.
— Kaip tokie dalykai galėjo nutikti?
— Už ypatingą pasitikėjimą iki šiol esu dėkinga Teatro ir kino fakulteto dekanei Onutei Pakėnienei. Kai manęs dar sykį nepriėmė į žurnalistiką, nuėjau pas dekanę ir kaip mamos paprašiau: “Man reikia mokytis, bet niekas manęs nepriima”.
“Ateik ir mokykis”, — pasakė dekanė. Nežinau, kodėl manimi patikėjo, — gal veide buvo parašyta, kad man žūtbūt reikia. Ji tiesiog suteikė pasitikėjimo mandatą žmogui iš gatvės, ir tai mane vedė į priekį.
Kaip tik tais metais buvo surinkta jau dirbančių profesionalų grupė — joje studijavo Justinas Milušauskas, Paulius Kovas. Mokslai jau buvo prasidėję, bet man leido studijuoti kartu.
Stojamuosius egzaminus laikiau praėjus net dvejiems metams po studijų, kad įgyčiau teisę apginti diplomą. Įstojau į kino ir televizijos vadybą ir paraleliai įgijau dvi profesijas.
Po studijų supratau, kad viskas taip ir turėjo vykti: esu svetima žurnalistikoje, bet sava televizijoje. Kartais vieną kitą straipsnį parašau, bet tik apie keliones.
Mylimąjį sutiko Indijoje
— Ko keliavote į Indiją? Ieškoti naujų idėjų, tikėjimo, dvasinio apsivalymo, egzotikos?
— Visai ne — paprasčiausiai nuvykome su draugėmis pramogauti į Goa. Tai buvo poilsinė kelionė. Jokių dvasios paieškų su ta kelione nesiejau.
— Ar joje ir sutikote būsimąjį savo dukters tėvą?
— Taip. Tai įvyko prieš trejus metus. Pamačiau Motą ir supratau, kad jis — savas žmogus. Manau, kad ir jis jautėsi panašiai.
— Ar draugės jūsų nestabdė?
— Jos nedrįso. Vėliau prisipažino tokios manęs dar nė sykio nemačiusios.
— Kokios “tokios”?
— Degančiomis akimis. Taip būna, kai sutinki artimą sielą. Jokios kliūtys neatrodo svarbios. Pašaliniai tai jaučia ir nedrįsta kištis.
— Kiek laiko judu bendravote? Ar norėjote kūdikio?
— Mano planuose to nebuvo. Tačiau kai supratau esanti nėščia, apsidžiaugiau. Suvokiau, kad gyvenimas pereina į kitą etapą. Tapau ramesnė, klausiausi savo vidaus. Tiesiog turėjo taip atsitikti.
Visada žinojau, kad norėsiu turėti vaikų, tačiau niekada neįsivaizduodavau, koks bus vyras, to vaiko tėvas. Netgi iš anksto baiminausi to svetimo nepažįstamojo pasirodymo.
Atsitiko taip, kaip atsitiko, — nebuvo baltos suknelės, vestuvių, bet vaiko gimimas dėl to netampa mažiau reikšmingas ir suteikia nė kiek ne mažiau laimės.
— O gal vyrai lietuviai jums rodydavo per mažai dėmesio?
— Kartais apie tai pagalvoju. Vienąsyk pamaniau: nepadorūs pasiūlymai kažkodėl mane nuo jaunystės aplenkdavo. Net ėmiau svarstyti, kodėl. Atsakymas paprastas — niekada nebuvau lengvai prieinama, bet dėl to nesigailiu.
Duktė — tėvo paveikslas
— Kaip dabar jaučiatės?
— Aš džiaugiuosi savo dukrele. Pramerkiu akis, ir laimė užlieja širdį. Žiūrėdama į ją regiu jos tėvo bruožus ir dar labiau jį myliu. Migdolinės Indijos Marijos akys primena man, kokia buvau laiminga.
— Papasakokite apie savo išrinktąjį.
— Nelabai noriu to daryti. Viską lemia aplinkybė, kad jo nėra su mumis, ir ateitis nėra aiški. Motui 37-eri. Jis yra politinis pabėgėlis iš Sudano, gavęs prieglobstį Šveicarijoje. Sudanas yra baisaus režimo šalis.
Su Sudano pasu jis negali keliauti po kitas Europos valstybes, išskyrus Indiją ir dar porą šalių.
— Ar kas nors pasikeistų, jeigu už jo ištekėtumėte?
— Mane vesdamas Motas automatiškai negautų Lietuvos pilietybės — reikėtų laukti. Šveicarijoje mano vaiko tėvas jau yra išgyvenęs 15 metų, todėl būtų neprotinga dabar palikti šią šalį.
Dėl vaiko nesibaimina
— Indija Marija — tikra gražuolė, tačiau jos bruožai skiriasi nuo lietuviškų veidų. Ar nesibaiminate netolerancijos, kurią neretai augdami patiria maišyto kraujo vaikai?
— Lietuva yra tokia šalis, kurioje netoleranciją galima patirti dėl įvairiausių dalykų. Dėl to, kad esi storas. Dėl to, kad esi liesas. Dėl to, kad pavardė rusiška. Dėl to, kad kalboje girdimas suvalkietiškas akcentas.
Manau, kad kvaila paisyti neišsilavinusių žmonių prietarų. Tai jų, o ne mano ir ne Indijos Marijos, problema. Mano duktė bus kitokia — tikriausiai gabi, nes maišyto kraujo vaikai dažniausiai pasižymi aukštu intelekto koeficientu, ir gyvens kaip visavertė pasaulio pilietė.
Jau dabar Indija Marija kitokia — aiškaus žvilgsnio, kitaip juda, kitaip laiko nugarytę, jos judesiai grakštūs.
— Kaip reagavo jūsų šeima į Indijos Marijos gimimą?
— Mūsų namai visada buvo svetingi visų tautybių žmonėms. Tėvai irgi turėjo kitataučių draugų. Šeima džiaugėsi mano dukters gimimu be išlygų ir nesvarstė, ar viskas vyksta teisingai.
— Ar jums sunku ištverti motinystę su visa jos rutina — maitinimai, sauskelnės, kiauras dienas tas pats per tą patį?
— Kai stebuklai ateina, buities nebelieka. Be to, mūsų namai pilni žmonių. Gyvenu su tėvais, taip pat su močiutėmis Elvyra ir Stanislava.
Prosenelės džiaugiasi Indijos Marijos gimimu. Ir joms, ir mano tėvams jos atėjimas į pasaulį reiškia naują gyvenimą. Gimdama mano duktė atsinešė daug meilės. Šypsenos skleidžiasi aplink vos ištarus jos vardą.
Netoli gyvena mano brolis dvynys Matas su šeima. Bet kada galėčiau palikti vaiką ir išeiti į kiną ar kur kitur, bet netraukia — buvimas su dukterimi man suteikia didžiulį džiaugsmą. Kartais pagalvoju, kad aš gimusi būti mama.
Kalbėti atvirai būtina
— Ar pasikeitė jūsų požiūris į darbą televizijoje dabar, kai tapote brandesnė ir atsakinga už kitą žmogų?
— Atsakomybės niekada man netrūko, bet dabar atsirado daugiau drąsos nei bet kada. Visomis jėgomis į darbą televizijoje įsitrauksiu po dvejų metų.
— Kaip jūs vertinate, kai žmonės viešai — spaudoje ar televizijoje — analizuoja savo gyvenimą?
— Kai garsūs žmonės per televiziją pasakoja apie savo rimtas problemas, gali palengvėti ir tiems žiūrovams, kurie išgyveno ką nors panašaus. Vadinasi, nesi toks vienas.
Kartais net pati pajuntu, kad esu iš žmonių, kurie išsiaiškina savo problemą garsiai ją įvardydami.
Neabejoju, jog esama nemažai žmonių, kuriems reikia prabilti apie savo gyvenimą viešai ir iš šalies į save pasižiūrėti, kad patys suprastų, ką galvoja apie vieną ar kitą dalyką.
Tokia ir yra laidos “Naujas gyvenimas” misija.