Marius su bičiuliais šį savaitgalį viename Los Andželo klubų, grojant pasamdytai „latin“ stiliaus grupei, linksminsis iki paryčių.
„Tikrai pasigersiu“, — telefonu iš savo namų Los Andžele „TV antenai“ juokdamasis pažadėjo Marius.
Progų švęsti netrūksta. Režisieriui sukako 38-eri, o Rytų Europos ekranuose rodomas jo filmas „Meilė Niujorke“.
Maskvoje gimęs Lietuvos ambasados buvusios darbuotojos Danguolės Balčiūnaitės ir kino prodiuserio Eriko Weisbergo (Vaisbergo) sūnus Holivude jaučiasi savas.
19 metų išvykęs gyventi į JAV, Marius režisavo keturis, prodiusavo tris filmus.
Tarp žinomų aktorių, kurie filmavosi jo juostose — Leelee Sobieski, Christina Ricci, Lolita Davidovich.
Pastaruoju metu režisierius orientuojasi į Rusijos rinką — pernai ekranus drebino šioje šalyje susukta komedija „Hitler kaput!“, Lietuvoje rodoma „Meilė Niujorke“ irgi nufilmuota su žinomais rusų aktoriais.
„TV antenai“ režisierius pasakojo apie darbo Holivude iššūkius, jausmus Lietuvai ir visą gyvenimą lydintį norą linksminti žiūrovus.
***
— Ar jūsų lietuviška pavardė Holivude dažnai sukelia smalsumą?
— Taip, turiu aiškinti, iš kur aš esu, pasakoti savo giminės istoriją, kad esu pusiau lietuvis, bet augau Maskvoje ir taip toliau.
— JAV kino pramonėje yra keletas žymių lietuvių — pavyzdžiui, Robertas Zemeckis. Ar teko susidurti su kitais Holivude dirbančiais lietuviais?
— Pasitaikė pora atvejų. Keletas prodiuserių turi lietuviškas pavardes. Tačiau dažniausiai tai — antros kartos emigrantai, nesilankę Lietuvoje.
— Ar dar galėtumėte susikalbėti lietuviškai?
— Suprasčiau bent 80 procentų. Jau 15 metų nekalbėjau lietuviškai. Bet, pabuvęs tarp lietuvių pusmetį, tikrai galėčiau susišnekėti.
— Kada pastarąjį sykį viešėjote Lietuvoje?
— Prieš trejus metus su tėvais lankiausi Vilniuje. Keliavome aplankyti Lietuvoje gyvenančių giminių ir bičiulių. Lietuvoje gyvena penki mano pusbroliai ir pusseserės. Mano brolis Jurgis pasirinko kariškio profesiją.
Nuo vaikystės kasmet atostogaudavau Lietuvos pajūryje, tad dievinu Palangą, Nidą. O prieš trejus metus man fantastišką įspūdį paliko ir Vilnius. Man tai — vienas gražiausių Europos miestų.
Tąsyk tik per plauką neįsigijau buto Vilniaus centre. Maniau, kad nuolat šiame mieste lankysiuosi. Bet gal ir gerai, kad to nepadariau. Mano gyvenimas neprognozuojamas — pastaruoju metu daugiausia dirbu Los Andžele ir Rusijoje. Nelieka laiko laisvalaikio kelionėms.
— Esate dirbęs su Ksenija Sobčiak, Ana Semenovič, Filipu Kirkorovu. Rusų žvaigždės garsėja pasipūtimu, ar to nepajutote?
— Kad ir keista, ne. Nenorėjau į filmą kviesti Filipo, nes esu girdėjęs apie jo sudėtingą charakterį. Man nelabai patinka ir jo įvaizdis.
Tačiau jis pats tris kartus man skambino. Pro sukąstus dantis pasakiau — gerai, galėsi filmuotis, jei tiksliai vykdysi nurodymus. Filmavimui skirtos tik 25 dienos, tad kivirčams laiko nėra.
Jis sutiko, tik paprašė pasistengti, kad gerai atrodytų ekrane. Atsakiau — atrodysi taip, kaip reikės filmui.
Mums rūpėjo, kad ekrane jis nebūtų panašus į tą keistuolį su beprotiška šukuosena ir kalnu grimo. Privertėme užsiželdinti barzdelę, apvilkome jūreiviškais marškinėliais. Dabar pats dėl to džiaugiasi, nes jį visi giria. Savo ruožtu turiu pripažinti, kad filmui jis buvo puiki reklama.
— Ar jūsų kolegos Holivude nesistebi, kad kuriate Rusijos kino rinkai?
— Galbūt. Bet aš suprantu, ko nori rusai. Žaismingų, dinamiškų, pakilios nuotaikos filmų, kuriuose daug veiksmo ir mažiau subtilybių.
Žinoma, ekonomikos krizė paveikė Rusijos kino verslą. Pajamos už bilietus sumažėjo apie 30 procentų. Tačiau man vis tiek rusų kino rinka atrodo perspektyvi. Be to, ji kur kas lengviau nuspėjama nei Holivudo. JAV sunku prognozuoti, į kurį filmą žiūrovai eis, į kurį — ne.
— Ar nuo pirmų žingsnių kino pasaulyje norėjote kurti komedijas?
— Per visą gyvenimą buvo tik pora istorijų, kurias norėjau ekrane perteikti dramomis. Nuo mažens žavėjausi komedijomis. „Džiaze tik merginos“ yra mano mėgstamiausias filmas. Komediją laikau sudėtingu žanru. Bet net dramose būtini komiški epizodai.
Savo malonumui irgi dažniausiai žiūriu komedijas. Su retomis išimtimis. Man labai patinka Martino Scorsese filmai. Jo juostą „Įniršęs bulius“ galiu žiūrėti daugybę sykių, ji mane panardina į meditaciją.
— Esate gimęs balandžio 1 dieną. Gal potraukis prie humoro — įgimtas?
— Gali būti (juokiasi). Kartais pačiam keista, kad nuo mažens mane taip smarkiai veikė komedijos.
Nesu prietaringas, bet balandžio 1oji mano pase turbūt įrašyta neatsitiktinai.
— Prieš dvejus metus miręs jūsų tėvas buvo garsus Rusijos kino ir televizijos prodiuseris. Ar jis palaikė jūsų norą dirbti kine?
— Tėvas mane supažindino su daugeliu svarbių kino pasaulio žmonių. Užaugau filmavimo aikštelėse, todėl jau vaikystėje svajojau tapti režisieriumi. Kai atėjo metas rinktis gyvenimo kelią, tėvai bandė mane įtikinti, kad gal labiau verta tapti teisininku ar verslininku.
— Ar niekada nesigailėjote savo pasirinkimo?
— Buvo sunkių akimirkų. Kino versle — didžiulė konkurencija, Holivude daug talentingų žmonių. Tenka patirti nusivylimų.
Labai liūdėjau, kai neišdegė vienas projektas. Filme turėjo vaidinti ryškiausios kino žvaigždės — Kevinas Costneris, Michelle Pfeiffer, Sophia Loren. Jau turėjome pradėti filmuoti, tačiau viskas sužlugo.
Negaliu pasakoti, dėl ko. Mano širdis buvo sudaužyta. Bet išsilaižiau žaizdas ir dirbau toliau.
Sukūriau keletą nepriklausomo kino filmų ir sulaukiau pasiūlymų kurti televizijos serialus. Tai būtų pelninga. Tačiau pasirinkau kiną.
Kol kas negailėdamas jėgų siekiu svajonės — sukurti didelio biudžeto filmą Holivude. Esu pusiaukelėje ir veju šalin abejones.
— Kokius aktorius pakviestumėte filmuotis, jei nevaržytų biudžetas?
— Labai mėgstu Natalie Portman. Būtų nuostabu dirbti su Owenu Wilsonu. Pažįstu jo brolį Luke’ą Wilsoną, jis dalyvavo vieno mano filmų aktorių atrankoje. Būtų nuostabu dirbti ir su Geoffrey Rushu, jis — genijus.
— Ar su kai kuriais aktoriais jus sieja ir asmeninė draugystė?
— Taip, L.Wilsonas, L.Sobieski, L.Davidovich, Timothy Omundsonas, Shane’as Westas — su šiais aktoriais dažnai bendrauju. Bet draugauti dar nereiškia, kad jie sutiks su tavimi dirbti. Tokia Holivudo tikrovė. Kur kas labiau apsimoka bičiuliautis su aktoriaus agentu.
— Ar galima tikėtis, kad kada nors kursite filmą Lietuvoje?
— Jeigu pasitaikys įdomus pasiūlymas — žinoma.
— O gal būsimose komedijose surasite vietos ir personažui iš Lietuvos?
— Pataikėte, jau esu apgalvojęs tokį personažą. Jis tikrai atsidurs filme, ir greitai. Tą tvirtai pažadu.
Kadangi pats esu gimęs ne Amerikoje, puikiai žinau, kaip juokingai galima pateikti svetimšalį. Gerai žinau, kokie yra lietuviai, tad juos šaržuoti man nebus sunku.
— Kokius būdo bruožus turės tas personažas?
— Daug kas įsivaizduoja, kad Baltijos šalių gyventojai — lėtoki. Tačiau man atrodo kitaip, jie tiesiog viską vertina rimtai.
Mano filme lietuvis vyras būtų viską nuodugniai analizuojantis, atsargus, vengiantis rodyti emocijas, susikaupęs.
Šių dienų amerikiečiai viena ranka rašo SMS, kita gamina maistą, tuo pačiu metu dar tikrina elektroninį paštą ir su kažkuo šnekasi.
Lietuvis filme būtų kitoks, jis sakytų — štai, kalbuosi su jumis, ir tai viskas, ką šiuo metu galiu daryti. Amerikiečiams tai būtų klaikiai juokinga. O kartu — ir miela.