“Noriu skirti šią dainą visiems tiems žmonėms, kurie išėjo į politiką ir iš ten negrįžo. Iš ten paprastai negrįžtama. Į Artūrą Zuoką aš seniai numojau ranka,
į Algirdą Paleckį — tuo labiau (šie du politikai — M.Mikutavičiaus studijų draugai. — Red.). Bet yra žmonių, kuriuos dar galima iš ten ištraukti. Ir aš noriu jiems šiandien skirti dėmesį. Nekreipkit dėmesio, kad aš šiandien prastai atrodau, — taip dabar atrodo visi pramogų verslo žmonės, kurie pirmą kartą gyvenime moka PVM.
Noriu kreiptis į seną draugą. Seimui jis atrodo jaunas, man — jau senas.
Arūnai, Valiau, Arūnčia, Arūnėli, tu nepyk, aš žinau, kad tavo statusas dabar didelis, tu esi vienas iš trijų svarbiausių žmonių. Ir atleisk, kad taip familiariai kreipiuosi, bet praeities nenužudysi.
Sakyk, ar tau labai reikėjo šitos garbės?
Arūnai, tu geriau prisimink,
kaip mes kartu... gėrėm...
(Atsiprašau, išsprūdo. Gerai, aš gėriau, tu sėdėjai.
Kita vertus, aš galvoju, kad tikras Seimo narys to neturėtų nutylėt.)
Sakau tau kaip draugas,
juk Seime plaukai neatauga, o ten reitingai iš viso neauga,
ten Mazuronis tavęs tyko kaip baubas,
vieną dieną jis tau ranką sulaužys!
Valatka nuolat keikia,
sakyk, kam viso to reikia?
Be tavęs šou biznis neveikia.
Aš sakau tau iš naujo: che che che che che che...
O lauke gėlės žydi, pavasaris bunda.
Dainuot visa gerkle noris rytais.
Pasižiūrėk, pilnos gatvės putlių
trumpakojų blondinių!
Žurnalistai netrukdo, nėra apsaugos,
ir išėjęs kur nori — ten eik.
Net jei ir neturim mes, kaip jūs,
tų Seimo langų veidrodinių...
(Arūnai, gerai, bet aš dar turėjau omeny kelis žmones, kurie irgi išėjo į Seimą. Inga, Donalda, Ezopas, Asta... Čia gali vardint, kaip prie Žuvusio kareivio kapo...)
Ir aš tūkstantį kartų sakiau savo draugėms: kokio velnio ten einat?
O jos sakė: nė velnio! Ir aš tūkstantį kartų buvau teisus.
O jos sakė: jau geriau negyvent, negu visai netikėt, je-e...
(Kokios naivuolės!) Jos dar sakė: nenuleidžiam galvos,
net jeigu mums nesiseka devynis kartus iš eilės.
Na, ir ką? Salamakinas davė per veidą devynis kartus...
Belieka tylėt.
Inga, Donalda, Asta, Ezopai.
Nelengva jums ten, kaip sako rusai, “čiuju žopoj”...
Nežinot, ką veikiat dažnokai,
nors, aišku, ten kartais būna įdomu, pasitaiko “pogromų”.
Bet kam gi viso to reikia?
Be jūsų šou biznis neveikia!
Bet gal ir čia gyvas kraujas atsigaus,
Kaip atsigauna žolė po gero lietaus... Je-e...”