Paklausėme populiarių laidų vedėjų, kaip krizė paveikė jų pačių, artimųjų, draugų gyvenimo kokybę, ar ji labai išgąsdino, ar įmanoma nuo jos apsiginti? Ir — ar užtenka optimizmo pakelta galva sutikti negandas?
Edita MILDAŽYTĖ, 43 m., LTV laidos „Bėdų turgus“ vedėja:
„Kad ir keista, dėl krizės bėdų nepadaugėjo. Į mūsų laidą dažniausiai kreipiasi socialiai pažeidžiamų visuomenės sluoksnių atstovai, kurie gauna tam tikras išmokas. Jų gyvenime nedaug kas pasikeitė, o kai kuriais atvejais — net palengvėjo. Pavyzdžiui, atpigo kai kurios būtiniausios prekės ar maistas.
Pagalbos dabar ieško žmonės, kurie, pasiėmę bankuose didžiules paskolas, nebegali jų grąžinti. Tačiau ne visiems galime padėti. Nors štai neseniai pagelbėjome moteriai, kurios vyras, pasiėmęs trumpalaikį kreditą, vėliau visą atsakomybę užkrovė žmonai.
Žinoma, bėdų pirkėjų rasti vis sunkiau. Rėmėjai gali pagelbėti įvairiais daiktais, gaminiais — sudėti langus, padovanoti skalbykles ar kitus būtiniausius buities daiktus. Remiančių pinigais — vis mažiau.
Tačiau mūsų laidos redaktorės turi nemažą patirtį, jos sugalvoja patrauklių formų ir būdų, kaip padėti nelaimėliams spręsti problemas.
Manau, kad krizės akivaizdoje svarbus visuomenės solidarumas. Jei bankai parodytų solidarumą dabar, vėliau jie tik laimėtų. Tačiau jei jie išvarys į gatves tūkstančius žmonių — nuo to nukentės ir patys.
Bet džiaugiuosi, kad Lietuvoje vis daugiau žmonių, kuriems nesvetima sąvoka: „Jei aš čia gyvenu, esu atsakingas ir už savo aplinką.“
Jogaila MORKŪNAS, 35 m., „Lietuvos ryto“ televizijos laidos „Super L.T.“ vedėjas:
„Jei kasdien kartosi kokį nors melagingą faktą, tai greitai įtikėsi, kad tai yra tiesa. Nesakau, kad krizės nėra, bet vilkas tikrai nėra toks baisus, kaip jį piešia.
Ne tik dirbu televizijoje, bet ir turiu savo renginių organizavimo įmonę „Pirmoji kava“. Taip, dabar mažiau gauname užsakymų, sumažėjo honorarai, bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Apsivalys rinka, nes sunkmečiu išsilaikys tik stipriausieji.
Ar kas numirė, prasidėjo karas, maras? Ne, tiesiog turiu mažiau pinigų. Tai bent įvykis! Jų niekada daug ir neturėjau. Jokia tragedija, nėra ko pulti į depresiją. Žinoma, mažinu išlaidas, bet tai mano gyvenimo kokybei nepakenkė.
Manau, kad jei negali pakeisti padėties, reikia keisti požiūrį į ją. Dabar krize net džiaugiuosi — seniau per daugybę darbų neturėjau laiko susitikti su draugais, o dabar galiu mėgautis bendravimu.
Užuot snobiškai sėdėjęs vienas restorane, gali pasikviesti bičiulius į svečius: kiekvienas atsineš po jautienos gabalą, atidarysi butelį vyno ir smagiai visą vakarą pasišnekučiuosi. Juk didžiausia krizė — ne suplonėjusi kišenė, o grėsmė likti vienam.“
Larisa KALPOKAITĖ, 51 m., LNK serialo „Nekviesta meilė“ aktorė:
„Krizė nėra maloniausiais žodis, tiksliau, tai — žiaurus žodis. Jo reikšmę jau pajutau, nes sumažėjo honorarai, retesni tapo koncertai.
Artimųjų rate didelių bėdų dar nėra, visi gauna atlyginimus. Tačiau kiekviena akimirka yra trapi — vieną dieną darbą turi, kitą — gali jo netekti. Ypač sunku tiems, kurie neturi nuolatinio darbo, dirba tik pagal sutartis ar specialiuose projektuose. Juk jie kada nors baigsis.
Pati vis dar sulaukiu įvairių pasiūlymų, visus priėmusi net nespėčiau fiziškai. Renkuosi variantus, kurie man suteikia moralinę arba materialinę naudą.
O dabar labiausiai džiaugiuosi tuo, kad baigėsi žiema ir nebereikia mokėti tokių žiaurių mokesčių už būsto šildymą.
Nors ir krizė, linksmintis man vis vien norisi — iš prigimties esu optimistė. Noriu keliauti ten, kur šilta, šviečia saulė, sprogsta medžių pumpurai, žydi gėlės ir žmonės nešneka apie krizę.
Manęs niekas neišmuš iš pusiausvyros, neatims tikėjimo, kad reikia gyventi ir džiaugtis.“ ?
Vitalijus COLOLO, 34 m., TV3 laidų „Dzin“ ir „Puikusis šou“ vedėjas:
„Mane labiau gąsdina ne krizė, bet pats žodis „krizė“. Anksčiau vaikus gąsdindavo baubais, dabar suaugusiuosius gąsdina krize. Krizė — tai baisu, bet manyčiau, kad dauguma net nežino, kas tai yra.
Man krizės pasireiškia kiek kitaip. Pavyzdžiui, mane ištiktų krizė, jei padaryčiau kokį nors nusikaltimą ir būčiau pasodintas už grotų. Arba 21 metų krizė, kai jau gali pradėti pirkti alkoholį ir gerti, gerti...
Dabar net rudens ar pavasario nuotaikų kaitas visi pradėjo vadinti nebe depresija, bet krize! Net po gero vakarėlio, kai iš ryto skauda galvą, niekas neprisipažįsta, kad tai pagirios, sako — krizė!
Aš pats gyvenu... Ne, nerašykit, kad gerai, nes lietuviai pavydūs. O aš juk — graikas!“
Kęstas RIMDŽIUS, 27 m., stilistas, BTV laidos „Stilinga!“ vedėjas:
„Džiaugiuosi, kad atėjo krizė. Vertinu ją optimistiškai. Rinkoje išliks geriausieji — jei dirbi gerai, atsiduodi darbui visa širdimi, tikrai neprapulsi.
Pats jokios krizės nejaučiu, kirpykloje klientų netrūksta. Norinčios pasigražinti klientės užsirašo keletui mėnesių į priekį. Kirpykla yra kaip gydytojo kabinetas: ar daug, ar mažai žmonės turi pinigų, jie čia vis tiek ateina.
Mano paslaugų kainos nekinta jau keletą metų. Kai turėjau galimybę didinti kainas, nedidinau, o dabar nesiruošiu jų mažinti. Turiu klientų, kurie lankosi pas mane vos ne dešimtmetį. Galbūt kai kurie nuo šiol ateis rečiau, bet vis tiek ateis.
Dirbdamas savo stiliaus studijoje „K&S“ jaučiu, kad žmonės pradėjo taupyti. Užsakymų daugybė, tačiau jei klientė pageidauja pasisiūti vestuvinę suknelę, išlaidas planuoja litas į litą. Kita vertus, proginiams drabužiams žmonės pinigų negaili — verčiau turės spintoje keliomis poromis mažiau džinsų.
Apsilankymas grožio salone moteriai yra puiki pramoga. Išeina iš jo pagražėjusi, pakylėta ir laiminga — tai bent trumpam atitraukia nuo minčių apie krizę.“
Palmira GALKONTAITĖ, 48 m., LTV laidos „Nacionalinė paieškų tarnyba“ vedėja:
„Dabar išgyvenu vienintelę krizę — trūksta laiko. Turiu tiek daug darbų, kad nežinau, kaip su jais laiku susitvarkyti. Darbas toks intensyvus, kad nėra kada panikuoti ar pulti į depresiją.
Finansinė krizė mūsų šeimos nekamuoja. Taip, pajamos sumažėjo, tačiau džiaugtis gyvenimu galima ir neturint storos piniginės.
Pernelyg įpratome pirkti, pirkti, pirkti. Užuot bendravę su vaikais, verčiau nuperkame jiems kokį brangų daiktą, kad nezirstų ir neliptų mums ant galvos. Dabar turime progą vėl atrasti bendravimo džiaugsmą: apkabinti vaiką, pasekti jam pasaką, kartu pažaisti.
Sunkmetis mums dovanoja galimybę atrasti tikrąsias gyvenimo vertybes. Nejaugi tik pinigai suteikia mums laimės?
Mūsų šeima turi finansinių įsipareigojimų bankui, tad vienintelis rūpestis — juos laiku įvykdyti. Dabar, prieš planuodami atostogas užsienyje, turėsime ilgiau pataupyti, nepirkti sau ir vaikams nebūtinų daiktų. Bet nemanau, kad dėl ko turėčiau nervintis.
Paniką sukelia kiti dalykai, tarkime, sveikatos problemos. O kai esame sveiki, belieka džiaugtis gyvenimu.“
Mindaugas STASIULIS, 29 m., LNK laidos „Auksinė savaitės blykstė“ vedėjas Saulėnas:
„Saulėnas nejaučia jokios krizės. Jis neturi galimybės prarasti darbo, nes niekada oficialiai ir nedirbo. Tai — socialiai labiausiai apsaugotas visuomenės sluoksnis, jam darbo ir nereikia.
Jei iki šiol susiorganizuodavo „bambalį“ alaus, tai ir dabar nepražus. Tokiems žmonėms kaip Saulėnas pakilusios kainos nė motais — jis ir taip perka viską, kas pigiausia.
Man, kaip M.Stasiuliui, ekonominė krizė taip pat nebaisi. Esu radijo stoties M-1 programų direktorius, vedu laidas — šis darbas man užtikrina stabilumą. Televizija ir renginių vedimas tėra papildomos pajamos, todėl nesikremtu, kad jos sumažėjo.
Nesu linkęs daug kalbėti apie krizę. Manau, kad pesimistinės kalbos varo žmones į neviltį. Jei būtume nusiteikę džiugiai, tai ir krizė nebūtų tokia baisi.
Gerai, kad žmonės pagaliau susiprato taupyti. Dabar pradėjome gyventi pagal galimybes, planuoti išlaidas, mažiau perkame prabangos prekių, įsigytų už paskolas. Juk prieš metus ar dvejus net nesusimąstydavome, iš ko jas grąžinsime ir kas mūsų laukia rytoj.
Labai savęs neriboju, bet prieš pirkdamas gerai apmąstau, ar man tikrai to reikia.
Daug mano pažįstamų neteko darbo, bet kai kurie susirado naujus. Jei žmogus yra protingas, sumanus ir žvelgia į gyvenimą optimistiškai, jis nepražus.“
Audrė KUDABIENĖ, 39 m., LNK laidos „Srovės“ vedėja:
„Dėl krizės sumažėjo atlyginimai, todėl sugedo nuotaika — atsirado daugiau įtampos ir nervinimosi. Galima valandų valandas kalbėti, kokie esame nelaimingi ir apgauti: valdžia pati viską nusprendė, pablogino mums gyvenimą ir jai nerūpi, ką galvojame mes, paprasti piliečiai.
Kita vertus, su tokiomis nuotaikomis gyventi nesmagu. Ką daryti, jei negali išspręsti problemos? Pakeisti požiūrį. Atėjo laikas perskaičiuoti savo pajamas ir išlaidas, keisti gyvenimo būdą, įpročius. Tai skatina kūrybingumą ir fantaziją.
Iš pradžių buvo pikta: kaip dabar gyvensiu turėdama mažiau pinigų? Kai nurimau, radau išeitį. Užuot pirkusi parduotuvėje visus maisto produktus iš eilės, nusprendžiau gyventi sveikai.
Neperku daugybės brangių maisto produktų, todėl išleidžiu mažiau. Geriau aplenkti greitojo maisto restoranus, vietoj mėsainių rinktis riekę juodos duonos su trupučio sviesto ir sūrio. Ir pigiau, ir sveikiau.
Kai nedramatizuoji situacijos, tuomet ir nuotaika geresnė. Kai esi teigiamai nusiteikęs, žiūrėk, sugalvosi, ir kaip daugiau pinigų užsidirbti. Iš krizės galima pasimokyti.
Pablogėjusi ekonominė situacija palytėjo mano draugų šeimas, tačiau ir jie nenuleidžia rankų. Juk tai — ne pasaulio pabaiga, be to, tai laikina. Krizė — laikas, kai žmonės pamatys, kokią jėgą turi tarpusavio solidarumas.“
Džiugas SIAURUSAITIS, 37 m., aktorius, TV3 laidos „Skylė sienoj“ vedėjas:
„Krizę jau pajutau savo kailiu — dėl padidėjusių mokesčių smarkiai sumažėjo honorarai. Tačiau spektaklių netrūksta, teatras vis dar sulaukia daug žiūrovų.
Mažiau gaunu kvietimų vesti renginius, bet dėl to galvos neskauda — pagrindines pajamas gaunu dirbdamas teatre ir televizijoje, o jos, bent jau kol kas, yra stabilios.
Žinoma, nebegaliu pirkti visko, kas tik šauna į galvą. Bet mažiau uždirbu, tad mažiau ir išlaidauju. O kas čia blogo? Valdžia gąsdina, kad ateityje bus taip blogai, kaip net negalime įsivaizduoti. Kas gali būti blogiau už artimų žmonių netektį? Tai, kad neteksi vieno kito lito, — juokas.
Krizės pradėčiau bijoti nebent tada, jei žmonės iš nevilties imtų masiškai vogti, vieni kitus plėšti. Bet netikiu, kad nusirisime iki tokio lygio.
Gal pagaliau prekybos centrai nebebus didžiausios traukos centrais. Iš neturėjimo ką veikti žmonės plūsdavo į parduotuves ir praleisdavo ten valandų valandas. Gal dabar žmonės geriau nueis į kokį nemokamą koncertą, poezijos vakarą ar tiesiog pasivaikščios paupiu.“