— Pirmąsias laidas vedėte prisiklijavęs ūsus, o dabar — be jų. Kas jiems nutiko?
— Iš pradžių bandžiau vaidinti ūsuotą cirko direktorių, vėliau planavau prisiklijuoti tokius ūsus, kokius turėjo dailininkas Salvadoras Dali.
Vis dėlto toks įvaizdis neprilipo, jaučiausi esąs ne savame kailyje. Todėl baigiantis antrajai laidai demonstratyviai juos nusiplėšiau ir iš kvaištelėjusio senio atvirtau į normalų žmogų.
— Kaip vertinate savo debiutą televizijoje?
— Nėra taip sunku, kaip gali atrodyti. Esu diplomuotas aktorius, teatro režisierius, tad ir kurdamas laidą nuo profesijos toli nepabėgau.
— Kada atsisveikinote su teatru?
— Prieš devynerius metus. Po to trejus metus į teatrą nekėliau kojos. Eidamas pro Lietuvos nacionalinį dramos teatrą net į kitą gatvės pusę pereidavau. Matyt, persisotinau.
Kai palikau teatrą, mano mokytoja aktorė Eglė Gabrėnaitė pasakė: “Koks tu esi laimingas, kad pasveikai nuo šios ligos! Bet gali būti, kad vėl atkrisi ir sugrįši”.
Nespjaunu į šulinį. Kartais kyla minčių, kad galbūt būtų smagu sugrįžti. Teatro bacila iki galo dar nenumarinta.
— Nebijote užsikrėsti nauju virusu — televizija?
— Nepasakyčiau, kad patekti į TV ekraną buvo mano siekiamybė. NCL ne iš karto pateko į televiziją — sostinės “New York” klube rengėme tokius humoro vakarus nuo praėjusių metų kovo mėnesio. Pasirodydavome kas antrą pirmadienį, per tą laiką atradome savo humoristus ir publiką.
Įrodysime, kad lietuviai moka juokauti ne tik apie girtuoklius, seksą, gėjus ir vaidinti persirengę kaimo bobutėmis.
— Kokiomis temomis vis dėlto vengiate juokauti?
— Neseniai viena komanda norėjo pajuokauti apie mintimis valdomą neįgaliojo vežimėlį, tačiau tokie pokštai scenos nepasiekė. Juokai neturi skaudinti žmonių, už tai komanda gali būti diskvalifikuota.
Žinoma, ir mes neišvengėme sekso, girtavimo temų, tačiau jaunimas išradingas, temų ratas plečiasi. Viena komanda nustebino talentingai parodijavusi ekstrasensus ir vadinamuosius sėkmės mokytojus.
— Ar lietuviai turi humoro jausmą?
— Lietuviškas humoras neturi senesnių tradicijų, galbūt yra silpnokas, tačiau jaunoji karta daro perversmą.
Daugelis jaunų žmonių nesupranta rusiško humoro, su kuriuo mes užaugome, kai kurie net nemoka rusų kalbos, jiems svetimos rusiškos frazės, kurios man ir mano bendraamžiams atrodo genialios. Tačiau drąsiai galiu sakyti, kad iš jaunosios kartos ir jos humoro turime ko pasimokyti.
— Kas jūsų mėgstamiausi humoristai?
— Negaliu nesijuokti iš rusų komiko Michailo Zadornovo pokštų. Atrodo elegantiškai, kalba rimčiausiu veidu ir juokauja taip, kad virsti iš koto. Esu neabejingas ir Michailui Žvaneckiui.
Sektinas pavyzdys — legendinis ponas Bynas, smagūs Benny Hillo šou. Prieš 15 metų žavėjausi tuomet LNK eteryje atsiradusiu “Dviračio šou”.
— Ar humoras jums svarbus ir privačiame gyvenime?
— Humoras padeda atsilaikyti prieš negandas ir sunkumus. Esu iš tų žmonių, kurie vadinami kompanijos siela. Jei esu smagioje kompanijoje, galiu nesustodamas pasakoti vieną anekdotą po kito. Per vieną vakarėlį taip įsismaginau, kad žėriau anekdotus keturias valandas be pertraukos.
Be to, šeimoje auga du humoristai sūnūs.
Šešiametis Gabrielius Nojus, kai ateinu jo pasiimti iš darželio, priglaudžia prie ausies neveikiantį telefoną ir vaidina, kad kalba su kolegomis: “Klausyk, skambinu dėl NCL, ar jau radai naujų humoristų? Trūksta komandų”.
Iš dvejų metų Arijaus Tilio galima pasimokyti gyvenimo džiaugsmo. Visi apie tai kalbame, tačiau, atrodo, tik vaikai tai sugeba.
— Galbūt kada ir pats išmėginsite savo jėgas scenoje?
— Daug metų vedu renginius, seminarus ir mokymus, visad stengiuosi įpinti vieną kitą juoką. Tačiau linksminti svetimos publikos nesiryžtu. Anekdotus pasakoju tik savoje kompanijoje.
Man smagiau diriguoti humoristams. Kodėl to ėmiausi būtent dabar? Neatpažintumėte manęs tokio, koks buvau prieš porą metų: turėjau antsvorio, atrodžiau kaip burbulas. Kas tokį ims į televiziją?
Pradėjau sportuoti, specialistai sudarė individualią mitybos programą, tad dabar jaučiuosi į televiziją patekęs laiku ir vietoje.
— Pasakykite mėgstamą anekdotą, bet kuo trumpesnį.
— Pasaulyje dar nėra amžinojo variklio, bet yra amžini stabdžiai.
Amžius: 37 metai.
Išsilavinimas: Muzikos ir teatro akademijoje įgijo aktoriaus ir teatro režisieriaus specialybę.
Karjera: penkerius metus režisavo spektaklius Vilniaus ir Kauno teatruose. 2000—2003 metais dirbo kūrybos vadovu renginių organizavimo įmonėje “Mažasis operatorius”, vėliau tapo tarptautinės kompanijos “Mercury International” konsultantu-treneriu.
Nuo 2006-ųjų vadovauja savo įmonei “Art & Consulting Projects”, nuo šių metų — ir prodiuserių kompanijai “Kažkas tokio”.
Šeima: su žmona Jolita augina du sūnus.