Stovint užkulisiuose jaustas nerimas pranykdavo vos įžengus į sceną – tą paslaptingą, nenuspėjamą ir pasakišką erdvę. Tuomet pasislėpusi po kokio nors personažo kauke stengdavausi visą turimą energiją, jėgą, įspūdį perteikti žiūrovams. Tie septyneri metai teatre buvo vieni džiaugsmingiausių mano gyvenime, tačiau prasidėjo kitas etapas – norėjau pabandyti kažką naujo.
Taigi iš vienos draugės sužinojau apie šiuolaikinių šokių studiją „Vėtra“. Nuėjau į atranką pasitikėdama savimi, nes jau teatre mums būdavo choreografijos pamokos. Visgi patekus į grupę teko daug dirbti – ne taip jau paprasta padaryti špagatą ar išmokti itin taisyklingai atlikti judesius. Kiekvienu šokiu buvo perteikiamos įvairios idėjos, kurių niekada nepristigdavo mūsų vadovei.
Pradėjusi nuo „naujokių“ grupės palaipsniui buvau keliama į geresnes, kol galiausiai tapau pagrindinės – daugiausia koncertuojančios ir dalyvaujančios svarbiuose konkursuose – grupės nare. Tai skatino dėti visas pastangas į šokį, viską atlikti kuo geriau.
Paskutinė, bet ne mažiau svarbi gyvenimo patirtis – modelio darbas. Kadangi nenorėdavau niekur vykti per mokslo metus (mokslas man visada būdavo svarbiau už keliones), nevaikščiodavau į atrankas agentūroje, vėliau atsirado puiki galimybė skristi į Milaną vasarai.
Atsidūriau visiškai nepažįstamoje aplinkoje su nepažįstamais žmonėmis, kurie, laimei, buvo be galo draugiški ir greitai priėmė į savo būrį. Anksčiau girdėtos kalbos, kad italai yra karšto būdo, emocingi, greitai pasitvirtino. Komplimentų galėdavai išgirsti ne tik klubuose, vakarėliuose, bet ir gatvėje: netgi vaikinai, einantys su savo merginomis, laisvai sušukdavo bet kuriai gražiai praeivei „bella ragazza !“
Linksmybių išties pakako, tačiau juk važiavau ten dirbti. Į atrankas tekdavo keliauti įvairiomis transporto priemonėmis, rankose turint profesionalų fotoalbumą, žemėlapį ir nemažai mados atstovų (potencialių darbdavių) adresų. Gavusi darbą, apsidžiaugiau, nes tarp merginų vyraudavo didžiulė konkurencija. Pats modelio darbas yra varginantis, tačiau įdomus. Dar dabar visą buvimo Milane laikotarpį prisimenu tarsi pasaką, kurios dėka tapau savarankiškesnė, dvasiškai stipresnė.
Kokie mano ateities planai? Kadangi mane visuomet domindavo naujausi išradimai, eksperimentai, pati norėčiau dirbti panašioje srityje. Manau, kad galbūt genetikoje ar įvairiuose moksliniuose tyrimuose galėčiau save realizuoti. Taigi, jei pasiseks, jau šiais metais pradėsiu studijuoti.