Ir tai, ko gero, vienas gražiausių pakantumo pavyzdžių. Atseit net šiame paskalų pasaulyje dar gali būti vietų, kur mes, nuodėmingieji, paliekame savo aistras su viltimi, kad jos ten ir mirs.
Aišku, tai — viso labo gražus mitas. Dabar mergina autobusų stotelėje negali nusivalyti traiškanų, nes nežino, ar koks žioplys jos nefilmuoja mobiliuoju telefonu iš savo BMW. Šiuolaikinio pasaulio karalienė žiniasklaida šaukia: “Kas nufilmuota, niekada nelieka tik nufilmuota”.
Mūsų laikais nenufilmuoti liko tik kurmiai, prieš miegą besivalantys dantis. Ir jie — laimingiausi padarai žemėje. Jų nėra televizijos duomenų bazėje.
Jie gali drąsiai eiti į politiką, nes niekas neturi vaizdų, kaip jie pusnuogiai šoka naktiniame klube. Jie gali būti policijos komisarais, nes, lažinkimės, niekas nenufilmavo jų vaikų, perkančių amfetaminą čigonų tabore. Gali būti muzikos žvaigždėmis, nes niekas neįrašė, kaip jie nusidainuoja.
Visi kiti laisvo žodžio visuomenėje turi būti pasiruošę — tavo mintis, gestas, atvirumas, ambicija, girtumas, meilės nuotykis ar nuovargis gali atsisukti prieš tave.
Dabar arba pasitaikius progai.
Šiandien jūs tuokiatės ir, murkdami lyg kačiukai, į kamerą pasakojate apie savo laimę? Jums tai parodys, kai skirsitės. Parodys — ir dar su pamokančiais komentarais naujajam jūsų draugui ar draugei.
Dabar jūs studentas ir tampotės su vaizdo kamera tarp alaus butelių draugo gimtadienyje? Nedarykit nesąmonės. Tai būtinai išlįs į dienos šviesą, kai po dešimties metų, atėjęs į protą, kaip pilietinis aktyvistas stūgausit per antialkoholinę kampaniją.
Jeigu jūsų tėvai turi vaizdo medžiagą, kur jūs pyplys stovite apsišlapinęs vidury svetainės, — ištrinkite. Kai užaugęs taikysite į svarbias pareigas, jūsų oponentai televizijoje galės sakyti, kad nuo vaikystės nemokėjote planuoti darbų.
Televizija kaip valstybės saugumas — nieko nepamiršta. Atrodo, kad tai pamiršo arba avantiūriškai ignoravo Arūno Valinsko draugija, patraukusi į Seimą ir palikusi kolegoms aruodus filmuotų kadrų iš jų bendros dži-augsmingos praeities. Buvę kolegos galėjo trinti rankas. Šitas pavyzdys — paprasčiausias. Tie vaikinai ir merginos žinojo, kur eina, ir scenarijų galėjo nuspėti.
O ką daryti Rolandui Kazlui, kuris, tapęs kultine asmenybe, atsisakė pinigingų TV gundymų ir nusprendė atsidėti vien teatrui? Vis tiek jis liko televizijoje — senuose siužetuose, tik be honorarų.
Tenai liks ir daugybė žmonių, kurie dabar daro kvailystes mėgaudamiesi jaunyste, — tegul susitaiko su tuo, kad vėliau jiems tai bus priminta. Televizija prašo nuoširdumo ir atvirumo. Bet ar pastebėjote, kad kuo daugiau atvirumo visuomenėje — tuo aukštesnės tvoros aplink namus?
Kurmiu būti protingiau. Žinoma, aplinkiniai rėks, kad nieko apie jus nežino, kad viešumas — pareiga.
Bet jūs nekreipkite dėmesio.