Atvirukai su gabalėliu Berlyno sienos tebėra vienas populiariausių suvenyrų Vokietijos sostinėje. Net ir praėjus dviem dešimtmečiams, istorija apie vokiečių troškimą susivienyti ir nugriauti valstybę padalijusį barjerą kelia didelį susidomėjimą.
Pavasario pabaigoje vilniečiai šią sieną galėjo pamatyti savo akimis. Tiesa, netikrą, o pastatytą dekoracijų meistrų.
Prie vieno sostinės prekybos centro stovėjimo aikštelėje pastatytos sienos paryčiais slinko minia statistų. Apsirengę nudėvėtais drabužiais ir su baime akyse jie vaidino Rytų Berlyno gyventojus, negalinčius patikėti, kad tiek metų gąsdinusi siena jau nebežalos jų likimų.
Visa tai prancūzų televizijos filme, kurio darbinis pavadinimas — „Sienos griuvimas“.
Narplioja istorijos mįsles
„Kai nusprendžiau imtis šio projekto, man net nekilo jokių klausimų — žinojau, kad filmuosime Lietuvoje“, — pasakojo režisierius Jeanas Francois Delassus.
Sugrįžti į Lietuvą prancūzų kūrėją paskatino geri įspūdžiai, kuriuos jam paliko prieš dvejus metus mūsų šalyje filmuota juosta „Atsisveikinimo byla“.
Ji pasakojo apie KGB agentą Vladimirą Vetrovą, kuris Vakarų šalims suteikė daug slaptos informacijos apie Sovietų Sąjungą ir taip paskatino šios imperijos griuvimą. Buvęs JAV prezidentas Ronaldas Reaganas V.Vetrovą net pavadino „šimtmečio šnipu“.
„Lietuva — logiškas pasirinkimas. Pirmiausia todėl, kad čia dar išliko sovietinės architektūros pastatų, kurie įtikinamai atrodo filme, pasakojančiame apie 20 metų senumo įvykius.
Be to, partneriai iš Lietuvos pasirūpina, kad galėtume dirbti be rūpesčių, esame jais patenkinti“, — dėstė filmo prodiuseris Benjaminas Phuong Dungas.
Ekrane — garsūs veikėjai
Filmą „Sienos griuvimas“ finansavo Prancūzijos visuomeniniam transliuotojui priklausantis kanalas „France 2“.
Juostos scenarijaus pagrindas — amerikiečių žurnalisto Michaelo Meyerio knyga „Metai, pakeitę pasaulį: nutylėta Berlyno sienos griuvimo istorija“.
Šis leidinys knygynuose pasirodys šių metų rugsėjį — paminint Berlyno sienos griuvimo 20-ąsias metines.
Knygoje aprašomų įvykių metu M.Meyeris dirbo JAV žurnalo „Newsweek“ biuro Rytų Europoje vadovu.
Ekrane pamatysime tuometį Vokietijos Demokratinės respublikos vadovą Erichą Honeckerį, kurį įkūnijo aktorius Bernard’as Nissille’as. Aktorius Alainas Ollivier suvaidino nerimo kupiną Sovietų Sąjungos vadovą Michailą Gorbačiovą, išvysime ir kitus garsius to meto žmones.
Patiko dirbti Lietuvoje
Filmuoti juostą režisierius patikėjo Franckui Rabeliui — žinomam prancūzų operatoriui, su kuriuo Lietuvoje dirbo ir prieš dvejus metus. Lietuvoje filmavimo darbais rūpinosi ir užpernai prancūzams talkinusi kompanija „Era Film“.
„Žinoma, Lietuvoje filmuoti pigiau nei Vakarų Europoje. Tačiau svarbiausia — pasitikėjimas. Prancūzų kino kūrėjai liko patenkinti paslaugomis, kurias praėjusį kartą gavo Lietuvoje.
Šįkart jie ir vėl nenusivylė. Jau sulaukiau atsiliepimų, kad filmavimo rezultatai pranoko lūkesčius“, — džiaugėsi „Era Film“ prodiuserė Rasa Miškinytė.
Mėnesį praleidę Lietuvoje, prancūzų kino kūrėjai po to keletą dienų filmavo Berlyne.
„Savaime suprantama, juk Lietuvoje nepastatysi Reichstago ar Brandenburgo vartų. Tačiau didžioji dalis filmo susukta Lietuvoje.
Dviejų dalių filmas trunka 104 minutes. 20 minučių sudarys archyvų medžiaga, 10 minučių — filmavimas Berlyne. Visa kita nufilmuota Lietuvoje“, — pasakojo prodiuserė.
Įgarsins lietuvių aktorius
Pagrindiniai vaidmenys filme teko prancūzams, tačiau ekrane žiūrovai pamatys ir keletą žinomų Lietuvos aktorių.
Jokūbui Bareikiui teko suvaidinti Berlyno sieną saugantį Rytų Vokietijos kariškį. Gediminas Girdvainis prieš kameras trumpam tapo Sovietų Sąjungos pasiuntiniu Vokietijoje.
Itin įdomų vaidmenį gavo Liubomiras Laucevičius. Patyręs aktorius persikūnijo į Vakarų Vokietijos kanclerio Helmuto Kohlio sekretorių. Į Vilnių atvykę prancūzai susižavėję prisipažino — šis aktorius jiems tapo atradimu.
„Mes nė nežinojome, kad Liubomiras puikiai susikalba ne tik angliškai, bet ir prancūziškai. Be to, jis akimirksniu įsijautė į vaidmenį. Tai labai palengvino darbą. Prancūzai taip ir pasakė — aukščiausio lygio profesionalas“, — pripažino R.Miškinytė.
Parenkant aktorius, skirtingai nei kituose filmuose apie sovietinę erą, buvo nesvarbu, ar jie moka kalbėti rusiškai.
Mat viso filmo metu kalbama tik prancūziškai. Lietuviams teko iškalti po kelis ar keliolika sakinių šia kalba.
„Net nėra svarbu, ar jie supranta, ką kalba, ar taisyklingai kirčiuoja žodžius.
Svarbiausia — kad jie žodžius tartų tinkamu greičiu. Žiūrovai matys jų lūpų judesius, tačiau balsai bus kiti — vaidmenis vėliau įgarsins prancūzų aktoriai“, — aiškino B.Phuong Dungas.
Ieškojo tinkamų pastatų
Viena talkininkams iš Lietuvos tekusių užduočių — surasti filmavimo vietų, kurios galėtų priminti ne tik teritoriją aplink Berlyno sieną, bet ir prabangias M.Gorbačiovo, Vokietijos komunistų veikėjų užmiesčio vilas.
Į kadrą pateko vaizdingoje vietoje esantys Belmonto rūmai, kuriuose veikia restoranas, taip pat sostinės Žvėryno mikrorajone esantys Vyriausybės svečių namai.
„Ne visus pageidavimus pavyko išpildyti, ne į visas patalpas pavyko patekti. Galimybes ribojo biudžetas“, — neslėpė R.Miškinytė.
Tariantis dėl filmavimo vietų, teko susidurti ir su nepatikliu požiūriu į filmo kūrėjus. Komunizmo laikai lietuviams — vis dar jautri tema.
„Tačiau, kai pristatydavome filmo idėją, visos abejonės išgaruodavo“, — džiaugėsi prodiuserė.
Padėvėtų drabužių lobynas
Pasukti galvą teko ne tik dėl filmavimo aplinkos, bet ir dėl kostiumų, atspindinčių filme rodomą laikotarpį.
Nudėvėtų kelnių, paltų, megztinių, primenančių nelengvą to meto buitį, rasti nebuvo sunku.
„Tam puikiai pasitarnavo dėvėtų drabužių parduotuvės. Tiesa, sutaną protestantų kunigui teko pasiūti“, — juokėsi filmo kostiumų dailininkė Kristina Mališauskienė.
Labiau pavargti teko dėl vokiečių kariškių uniformų — jų Lietuvoje beveik neįmanoma surasti. Rekvizitų teko ieškoti sandėliuose Lenkijoje ir Vokietijoje.
Užmezgė šiltą draugystę
Į Vilnių atvykę prancūzų aktoriai kai kuriems filmavimo grupės nariams pasirodė kiek pasipūtę, tačiau prodiuserė R.Miškinytė su tuo nenori sutikti.
„Žinau, kad prancūzai su lietuviais susidraugavo. Kai susirinkome į filmavimo pabaigos vakarėlį, užplūdo geras jausmas. Visi supratome, kad prisidėjome prie filmo, kuris vertas dėmesio. Prisirišome vieni prie kitų, pajutome, kad mums to šurmulio trūksta“, — pasakojo prodiuserė.
Nugrimuoti aktoriai, įsijautę į sovietinių veikėjų vaidmenis, apdairiai beveik visą laiką buvo filmuojami uždarose patalpose.
„Jei į gatvę būtume išvedę aktorių, kuris iš tiesų yra labai panašus į Michailą Gorbačiovą, turbūt apie jokį filmavimą nebūtų kalbos — apsuptų smalsuoliai“, — juokėsi R.Miškinytė.
Filmą rodys ir Lietuvoje
Pusmetį mintimis apie „Sienos griuvimą“ gyvenę lietuviai savo triūso vaisius pamatys rudenį. Spalio pabaigoje filmas bus baigtas montuoti. Jo premjera įvyks „France 2“ kanale.
Vėliau filmas keliaus per Europos televizijų kanalus. Jau susitarta dėl jo rodymo Latvijoje, Estijoje. Lietuvoje filmą parodys LTV.
„Berlyno sienos tema iki šiol audrina žiūrovų vaizduotę. Filme pateikiama daug įdomių faktų iš politikos užkulisių, netrūksta ir žmogiškos dramos.
Neabejoju, kad filmas turėtų sudominti ne tik vokiečius, lietuvius, lenkus ar čekus. Nesvarbu, kurioje šalyje gyvenate — jei domitės XX amžiaus istorija, šį filmą norėsis pažiūrėti“, — žiūrovų dėmesio tikisi J.F.Delassus.
Ekranizuos lietuvio knygą
Nutilus filmavimo šurmuliui, „Era Film“ komanda jau dairosi naujų iššūkių.
„Išvykstu į projekto plėtros kursus Berlyne. Mūsų kitas darbas — filmas pagal Vinco Giedros romaną „Sviesk, Dovydai, akmenį“, — prasitarė šįmet net du Sidabrinės gervės kino apdovanojimus už filmą „Vabzdžių dresuotojas“ gavusi R.Miškinytė.
Paskutinę rašytojo knygą į ekraną perkels režisierius Šarūnas Bartas.