Šventiniai išbandymai

Per šventes supranti, kiek daug jų nuotaikos sukuria televizija. Nebūtų jos, regis, nebūtų šventės. Arba būtų kitokia.

Televizija tampa šventės dalimi. Ne tik ją transliuoja, bet ir dalyvauja ją rengiant. Vesti kai kurių šventinių renginių kviečiami žinomi TV laidų vedėjai, televizijos režisieriai kuria ekranuose rodomus vaizdus. TV laidos daro įtaką sudarant šventės repertuarą ir kviečiant svečius.

Televizijos transliacijos tampa svarbia šventės dalimi. Juk devyni iš dešimties žiū rovų renginius matys per televiziją. Šventės nuotaiką kuria ir anonsai, komentarai, transliacijos užmojai (TV kamerų gausa, mobilumas, rakursai).

Tradiciškai valstybinius renginius transliuoja Lietuvos televizija. Tradicija — jos pliusai ir minusai.

Pliusai. Patyrusios transliavimo grupės: režisieriai, operatoriai, garso režisieriai, kilnojamųjų televizijos stočių inžinieriai. Kai kurie jų dirbo transliuojant ne vieną dainų šventę ar kitą svarbų renginį.

Minusai kyla iš pliusų. Patyrimas gali virsti rutina, noru daryti taip, kaip buvo daroma pastaruosius 20 metų. Azartą keliančią nuostabą ir netikėtumą gali užgožti skeptiškumas ir nuobodulys — ne kartą buvau, viską mačiau ir žinau.

Gal neįsižeis dainų, šokių, ansamblių, dūdų orkestrų dienų rengėjai (organizacinių komitetų nariai, repertuarų sudarytojai, aranžuotojai, dirigentai, administratoriai), jeigu pasakysime, kad televizija yra vienas svarbesnių šventės sėkmės komponentų.

Šventinę nuotaiką gali pakylėti didingi ant specialaus krano sumontuotos TV kameros skrydžiai, horizontalūs ant bėgių ar vežimėlio įrengtos kameros judesiai. O efektingi atsitraukimai ir priartėjimai, kruopščiai atrinkti arba pagauti stambūs planai!

Kiek emocijų sukelia kūrinio pabaigoje sukomponuojamas bendriausias planas su puikiais vakarėjančio Vilniaus vaizdais. Neišmatuosi, kiek įspūdžių šventinėms eitynėms suteikia televizijos žurnalistų rengiami interviu ir komentarai.

Bet žiūrint televizorių nuotaika gali ir subjurti. Šimtams tūkstančių žiūrovų šventę gali sugadinti kameros trūkčiojimai, staigūs nuslydimai, atsitiktiniai kadrai, operatorių ir režisierių tingumas, vėlavimas ar ritmo nejutimas.

Ką jau kalbėti apie transliavimo logiką ir dramaturgiją: pasakoti montažu (laiku pristatyti dirigentą, choro ar orkestro grupes), rodyti tuo metu vykstantį veiksmą (geriau dainuojančius, o ne žiovaujančius), reaguoti į įvykius (atvyksta svečiai, banga tribūnose), neužsižaisti neesminiais dalykais (kartais operatorius negali atplėšti akių nuo kokio vieno išsirinkto personažo).

Niekada nebus taip, kad visi būtų patenkinti. Tėvai norės, kad kuo dažniau rodytų jų vaiką, Mosėdis — kad jų mokyklos chorą. Turbūt neįmanoma idealiai per televiziją parodyti šokio.

Rodai veidus, nematysi šokio, pakyli aukščiau, kad būtų geriau matoma kompozicija, prapuola žmonės.

Apie Lietuvos tūkstantmečio šventę ir jos transliavimą taip pat yra įvairių nuomonių. Kai kas pasigedo šventės visiems, kai nėra scenos ir žiūrovų, o visi yra dalyviai. Kartais tikrai atrodydavo, kad į vieną renginį norima sudėti labai daug.

Panašiai buvo įžanginiame šventės koncerte iš Katedros aikštės. Pradžia žadėjo būtent visaliaudinio šventimo, broliavimosi scenarijų. Žinomi žmonės užveda populiarią dainą, tuomet visi ją traukia.

Tačiau staiga liaudiška vakaronė nutrūksta, neatsisveikinę pradingsta Edita Mildažytė ir Algirdas Kaušpėdas, gęsta šviesos, pasigirsta oratorijos garsai. Įspūdinga, profesionalu, tačiau ar reikėjo maišyti žanrus? Gal ši apoteozė galėjo skambėti kitoje vietoje ir kitu, tinkamesniu metu?

Juk dainų ir šokių dienų scenarijuose buvo einama kita kryptimi: pradedama pirmą kartą atliekamais ar sudėtingesniais kūriniais, baigiama tuo, ką dainuoja ir šoka visi.

Švenčių ir iškilmių metu atskleidžiami ne tik techniniai televizijų pajėgumai. Tiesioginis eteris atveria silpnąsias grandis, kurių kasdien nepastebi. Viena jų — profesionalių tam tikros srities komentatorių stygius. Norint palaikyti formą, reikia nuolat treniruotis.

Turime gerų sporto, religijos komentatorių. Gal ir muzikos? Nors LTV vieno žmogaus monopolis komentuojant Euroviziją žavi ne visus. Juo labiau kai išgirsti kitus. (Ramūnas Zilnys, komentavęs atsisveikinimo su Michaelu Jacksonu transliaciją per „Lietuvos ryto“ TV, atrodė tarsi televizijoje būtų komentavęs dešimtis kartų.)

Folkloro komentatorių taip pat turime. Kai prasidėjo tris valandas trukusios eitynės, atrodė, ką čia prišnekėsi. Bet Zita Kelmickaitė su Loreta Sungailiene būtų galėjusios burkuoti antra tiek.

Joms ir Marijui Žiedui dar talkino du žurnalistai Gedimino prospekte. Kai kam sekėsi puikiai, kai kam visai nesisekė. Tiesiogiai transliuojamas interviu — negailestingas žanras.

Prastoki buvo politinio komentaro reikalai. Prezidentūroje vienas paliktas Tomas Kavaliauskas turėjo nesustodamas kalbėti ir dar mėginti lyginti iš anksto parengtą svečių sąrašą su tuo, kas atvyko iš tikrųjų.

Ne pirmą išmėginimą tiesioginiu eteriu patyrė Renata Šakalytė ir Marijus Mikutavičius, pasitikę „Tūkstantmečio odisėjos“ dalyvius (TV3). Nežinia, ar vėjas nebuvo palankus, ar scenarijus kaip reikiant nesustyguotas, bet renginio eiga trūkčiojo.

Marijus nebūtų Marijus, jeigu nepaskleistų proginių sentencijų. Kad ir tokią: „Valstybė be himno — kaip peilis be šakutės“. LNK šį kartą liko nuošalyje. Be reikalo, juk kita tūkstantmečio sukaktis dar negreitai.