Daugiau nei prieš pusmetį į LTV laidą “Nacionalinė paieškų tarnyba” kreipėsi šešerius metus Londone gyvenanti lietuvė Solveiga Paulauskaitė.
Po dešimtmečius trukusių dvejonių 32 metų Solveiga ryžosi ieškoti vienintelės sesers.
Solveiga apie seserį sužinojo augdama Marijampolės vaikų globos namuose, kai slapčia atsivertė savo bylą. Ten perskaitė, kad turi dvejais metais jaunesnę seserį Sinilgą.
Sunkūs vaikystės metai
“Tėvams buvo atimtos tėvystės teisės, todėl patekau į vaikų namus. Buvo labai sunku — vyresnieji vaikai mus, mažesniuosius, nuolat mušdavo.
Ne kartą esu iš ten bėgusi. Iš pradžių lėkdavau pas mamos brolį dėdę Gražvydą, bet jis visada parveždavo mane atgal, tad kartais slėpdavausi pas vienos draugės tėvus.
Vėliau mama atsidūrė kalėjime, iš ten parašė porą laiškų. Nekenčiau jos, kad taip sugadino man gyvenimą. Tėvas apsigyveno su kita moterimi.
Mačiau jį vienintelį kartą — buvau paauglystėje jį aplankiusi, tačiau jokio švelnumo nesulaukiau, galbūt dėl to, kad buvo girtas”, — savo sunkią vaikystę prisiminė Solveiga.
Apie dvejais metais jaunesnę seserį Solveigai niekas nepasakojo.
“Kai iš savo bylos sužinojau apie seserį, motina man parašė, kad viską papasakos, kai paaugsiu, — jau mirusios motinos pažadus prisiminė Solveiga. — Daug metų sesers neieškojau, niekur nesikreipiau.
Kuo vyresnis daraisi, tuo sunkiau žinoti, kad šiame pasaulyje esi niekam nereikalingas. Visada ilgėjausi sesers”.
Solveigai niekaip nepavyko aptikti jokių Sinilgos pėdsakų. Jokiuose vaikų globos namuose įrašų apie tokią mergaitę nebuvo.
Ir tik tada, kai kelis kartus laidoje “Nacionalinė paieškų tarnyba” nuskambėjo Solveigos prašymas padėti surasti seserį, ėmė skleistis 30 metų senumo įvykiai.
Baisi šeimos tragedija
Solveigos ir Sinilgos motina Raimonda buvo našlaitė. Tėvai žuvo, kai mergaitei buvo devyneri, o broliui Gražvydui — treji metai.
Apie 1962- aisiais įvykusią šeimos tragediją tuomet kalbėjo visas Kaunas: vyras, atėmęs gyvybę žmonai, vėliau pakėlė ranką ir prieš save.
Raimondą priglaudė giminės, o Gražvydas augo internatuose. Galbūt todėl, skirtingai nei motina, dėdė užjautė Solveigą: pasiimdavo mergaitę į savo namus, bendravo su ja laiškais.
“Raimonda mylėjo dukteris, prižiūrėjo kiek tik galėjo. Tačiau jų tėvas buvo smukęs žmogus, girtavo, keldavo namuose skandalus, o sesuo neturėjo kur su vaikais eiti”, — pasakojo Gražvydas.
Kai Gražvydas tarnavo armijoje, Raimonda liko viena su dviem mažametėmis dukterimis. Jų tėvas buvo priverstinai gydomas nuo alkoholizmo. Raimonda norėjo su juo išsiskirti, nes pamažu ir pati įjunko į alkoholį.
“Kartą Solveiga susirgo ir buvo paguldyta į ligoninę. Pasveikusios mergaitės niekas neatvažiavo pasiimti. Namuose buvo beprotiškai šalta, nes nebuvo kuo kūrenti krosnies. Raimonda manė, kad negali dukters parsivežti į tokius namus.
Tarnaudamas armijoje gaudavau laiškus, kuriuose ji rašydavo, kad giminės jai nepadeda, priekaištauja dėl gyvenimo būdo, apskundė vaiko teisių apsaugos tarnybai, kad ji neprižiūri vaikų. Taip Solveiga atsidūrė vaikų globos namuose”, — prisiminė Gražvydas.
Gimtinėje niekas nelaukia
Sunkaus gyvenimo užgrūdinta Solveiga prieš šešerius metus išvyko ieškoti laimės į Londoną.
“Iš pradžių planavau ten padirbėti pusmetį ir grįžti į Lietuvą. Išmokau anglų kalbą, radau neblogą darbą ir supratau, kad neturiu dėl ko grįžti į gimtinę — ten manęs niekas nelaukia”, — apsisprendimą likti svečioje šalyje paaiškino Solveiga.
Šiuo metu ji Londone prižiūri pagyvenusius žmones ir viena gyvena nuomojamame bute.
“Labai norėjau surasti savo seserį. Tai — didžiausia mano svajonė”, — prisipažino Solveiga. — Iki šiol nesiryžau to daryti. Kodėl? Nes nenorėjau gadinti jai gyvenimo.
Paauglystėje bijojau, kad jeigu seseriai gyvenimas susiklostė sėkmingiau nei man ir ji yra laiminga, žinia apie mane viską gali sugadinti. Tačiau dabar mes jau nebe paauglės — esame pačios atsakingos už savo gyvenimą, todėl pasijutau subrendusi tokiam žingsniui”.
Paieškos buvo sudėtingos
Kažkada pas kolegę viešėjusi medicinos sesuo Birutė prisiminė Kauno rajono Vilkijos ligoninės vaikų skyriuje atsidūrusią gražią tamsiaplaukę mergytę Sinilgą, visų numylėtinę. Prisiminė ir tai, kad ją ketino įsidukrinti pora iš Gruzijos.
Laidos kūrėjams pavyko išaiškinti, kad 1980ųjų vasarą dar dvejų metų neturėjusią Sinilgą Paulauskaitę įsidukrino gruzinų Achobadzių šeima ir ją išsivežė į tolimąją Gruziją.
Pasirodo, susirgusi plaučių uždegimu mergaitė buvo patekusi į ligoninę. Niekas jos tenai nelankė ir ja nesirūpino. 1980ųjų sausio mėnesį buvo gautas pranešimas, kad mergaitės tėvams atimtos tėvystės teisės, o po penkių mėnesių ją įsivaikino.
“Surasti karo nusiaubtoje Gruzijoje šeimą, prieš tris dešimtmečius priglaudusią mergaitę iš Lietuvos, nebuvo lengva.
Pavardė Achobadzė Gruzijoje yra populiari.
Paieškas apsunkino ir tai, kad daug šeimų, išvargintų karo grėsmės ir kitų sunkumų, nuolat keitė gyvenamąją vietą ar net išvykdavo iš šalies”, — apie nelengvą Sinilgos paiešką pasakojo laidos vedėja Palmira Galkontaitė.
Kaip vėliau pavyko išsiaiškinti, iš Kauno Vilkijos ligoninės į Gruziją mergaitę išsivežė Marina ir Badris Achobadzės.
Nuo to laiko Sinilga Paulauskaitė tapo Irina Achobadze.
Nežinojo savo kilmės
Irina visą gyvenimą laikė save gruzine ir net nežinojo, kad yra įvaikinta.
“Nežinau, kodėl iš visų vaikų išsirinkome Iriną. Vyras panoro pasiimti būtent ją, o aš neprieštaravau. Iš karto ją pamilau. Auginome dukrelę taip, kad Irinai niekada nieko netrūko.
Apie tai, kad Irina turi vyresnę seserį, mums niekas net neužsiminė. Jei būtume žinoję, ir tą vaiką būtume pasiėmę. Garbės žodis, būtume paėmę abi, kad augtų kartu. Vargšelė, man jos sesutės labai gaila”, — sužinojusi apie Solveigą graudinosi Marina.
Irinos vaikystė prabėgo erdviame, nuolat žydinčių gėlių apsuptame Achobadzių šeimos name. Nuo pat pirmųjų dienų mergaitė buvo apsupta meilės ir globos — ją lepino įtėviai, dėdės su tetomis, pusbroliai.
Irina nežinojo, kad jos atsiradimas šioje gruzinų šeimoje susijęs su netektimi. Maždaug tuo metu, kai ji gimė Lietuvoje, Achobadzės palaidojo dvejų metų dar neturėjusią dukrelę.
Po staigios dukters mirties Marina buvo visiškai palūžusi, o Badris patyrė pirmąjį infarktą. Prieš 16 metų, pakirstas ketvirtojo infarkto, Badris mirė. Jam tuomet buvo vos 43 metai.
Ryžosi pasakyti tiesą
Gavusi žinią iš Lietuvos apie Irinos seserį, Marina ilgai dvejojo, ar verta įdukrai pasakyti tiesą.
“Niekada negalvojau, kad kada nors teks atskleisti šią paslaptį. Nė akimirkos nebijojau dėl to, kad Irina galėtų atsisakyti mūsų šeimos, mus palikti ir išvykti į Lietuvą. Nerimavau tik dėl vieno — ji yra labai jautri, bijojau, kad ši žinia gali ją stipriai sujaudinti.
Kodėl vis dėlto nusprendžiau netylėti? Pagailo jos sesers. Kai sužinojau, kad Solveiga augo be tėvo ir motinos, taip suspaudė širdį... Visą naktį nemiegojau, vis galvojau apie tą vargšę mergaitę”, — laidos žurnalistams užsukus į jos namus Gruzijoje, pasakojo M.Achobadzė.
Susitikime liejosi ašaros
Prieš penkerius metus Irina sukūrė šeimą — ištekėjo už mylimojo Georgijaus. Ji yra gydytoja stomatologė, dirba savo namuose įkurtame kabinete.
Sužinojusi apie jaunesnę seserį, Irina prisiminė, jog jos pacientai dažnai sakydavo, kad ji visai nepanaši į gruzinę, ir klausdavę, ar ji neturinti slaviško kraujo.
Kai iki gyvo kaulo įgriso tokie klausimai, Irina sugalvojo legendą, kad jos senelė buvusi rusė. Bet net ne vieną sykį suabejojusi, ar jos tėvai yra tikri, Irina ir nutuokti negalėjo tikrosios savo istorijos.
Apie viską ji sužinojo specialiai tam surengtame šeimos susirinkime.
“Visą gyvenimą jaučiau nepaaiškinamą ilgesį, tarytum ko nors laukčiau. Net nenumaniau, kas tai galėtų būti. Kai mama viską papasakojo, visą savaitę tik apie tai ir galvojau — prabusdavau naktį ir verkdavau, nes buvo labai gaila sesers.
Skaudu, kad ji augo viena, niekad neturėjo artimo žmogaus, kuris ja rūpintųsi ir būtų šalia. Padėsiu jai kuo tik galėsiu, padarysiu viską, kas tik nuo manęs priklausys, kad jai ateityje nieko netrūktų.
Noriu ją apgaubti šiluma, rūpintis ja, suteikti tai, ko jai iki šiol labiausiai trūko”, — pirmą kartą išvydusi savo seserį žadėjo Irina.
Gruzinų užstalės niekada neapsieina be skambių tostų. Po to, kai seserys susitiko televizijos studijoje, skambėjo ne vienas tostas už viena kitą atradusių seserų laimę.
Achobadzių šeimai tai buvo didžiausia šventė po Irinos ir Georgijaus vestuvių.