Vieni sakė, kad mums patinka žiūrėti į kitų skausmą dėl to, kad įsitikintume: mūsų gyvenimas nėra itin blogas. Kitų manymu, mūsų posovietinė mąstysena yra kupina nevilties ir pesimizmo, todėl mums lengva tapatintis su kitų skausmu. Dar kiti manė, kad tai dalis skurdo kultūros, apie kurią dabar dažnai kalbama. Lietuvos skurdo kultūroje daug kančios, daug grumtynių dėl ribotų materialinių išteklių, daug žiaurumo ir paniekos tiems, su kuriais kovojama dėl paskutinio duonos kąsnio.
Jau ne vienus metus transliuojama LTV laida „Bėdų turgus“ – šios skurdo kultūros dalis. Ši laida remiasi labai paprasta pasakojimo schema: žmonės, iš pradžių gyvenę lyg ir neblogai, patenka į bėdą, kol galų gale magiška laidos autorės ir vedėjos Editos Mildažytės ranka juos išgelbsti. Visi šypsosi ir glėbesčiuojasi. Tai iš esmės pasakos siužetas. Skurdo Lietuvai reikia pasakų. Pasakos kuriamos kaip tik jai.
Žiūrint rugsėjo 21 dienos „Bėdų turgų“ neapleido jausmas, kad pasaka čia kuriama asmeniui, turinčiam pradinės mokyklos išsilavinimą. Galbūt net sunkiai skaitančiam. Užkadrinis moters balsas naudojosi pačiomis skurdžiausiomis kalbos klišėmis ir posakiais: „Palūžusiai moteriai niekas neberūpėjo…“, „ji norėjo kuo greičiau palikti šią ašarų pakalnę“, „jie pykosi ir taikėsi, du artimi ir kartu tolimi žmonės...“, „nelaimė patikrina draugus...“. Patetiškai sentimentalus pasakotojos balsas vertė įsijausti į kitų nelaimes, pravirkti, raudoti. Blogiau, kad net dviejų pasakojimų herojai ir jų pažįstami laidoje kartais pradėdavo kalbėti panašiomis intonacijomis. Galbūt „Bėdų turgaus“ rengėjai juos pamokė to, kaip dalyvauti pasakoje ir kaip kalbėti patetiškai sentimentalaus meksikiečių serialo intonacijomis. Kas žino.
Kai pasakojimai papasakoti, veiksmas persikelia į studiją, kur pati laidos vedėja Edita Mildažytė tęsia, jos pačios žodžiais, „valandą artumo ir istorijų apie vieni kitus“. Ji pati kalbina laidos herojus. Pirmame laidos segmente laidos vedėja klausia našlaitės paauglės: „Kodėl išgėrei visas tabletes?“ arba „O kada prasidėjo tavo emocinis atgimimas?“ Atgimėme ir kelkimės. Kartais net nelaukdama atsakymo, Mildažytė džiaugsmingai ima komentuoti: „Turėjai tvarkytis su paauglyste, su hormonais... Bet tau nelabai sekėsi...“. Baigdama pokalbį, Mildažytė ištaria: „Tai dabar panašu, kad įsigysi profesiją?“ Taip, įsigysiu. Per skausmą į žvaigždes. Viena firma dovanoja merginai vidines namų duris, kita firma pasirengusi įstatyti šarvuotas lauko duris, o „Bėdų turgaus“ fondas skiria lėšų pakeisti merginos buto langams ir čiaupams. Segmento pabaigoje visi atsistoja, šypsosi, bučiuojasi, glėbesčiuojasi. Skamba lifto muzika („elevator music“).
Antroji istorija, laidos vedėjos žodžiais, – apie „gražią šeimyną“. Užkadrinis balsas, arba pasakų pasakotoja, komentuoja: „Jie peržengė vaikų globos namų slenkstį, ir tai suteikė jiems daug šviesos“. Deja, ši šviesa truko neilgai. Vieną dieną sudegė šeimos namas. Čia ir vėl į pagalbą atskuba visagalė Mildažytė ir klausia: „Tai koks dabar jūsų planas?“ Žiūrėdama į žvyro krūvas prie sudegusių namų, ji atsidūsta: man tai „neatrodo labai perspektyvus reikalas“. Bet perspektyvą suteikia „Bėdų turgus“, apipylęs šeimą dovanomis ir finansine pagalba. Vėl lifto muzika, vėl pasakiška pabaiga.
Susigraudinu. Pro ašaras sunku matyti televizoriaus ekraną. Tada susimąstau. Kad ir kaip sveikintum šį mėginimą padėti vargstantiems Lietuvoje, kirba mintis, kad „Bėdų turgus“ pateko ne į tą televiziją. Tokia pasakomis ir meksikietiškų serialų retorika kvepianti laida labiau tiktų komercinėmis bėdų televizijoms, LNK ar TV3. Ką ji veikia LTV, gali paaiškinti tik ekspertai. Gal visa žinantis Romas Sakadolskis?
Ar jums patinka „Bėdų turguje“ pasakojamos pasakos „runkeliams“, arba „runkelių“ pasakos?