Sprogo TV burbulas
Nieko tokio lyg ir neįvyko. TV laidų kokybė nesmuko kaip ekonomika ir kristi dar yra kur. Daug kas iš viso nepasikeitė — tie patys žmonės, tos pačios kalbos.
Anonsų, veidų, krykštavimų ir virkavimų kakofonijoje vis sunkiau pamatyti tai, kas būtų verta dėmesio.
Net ir žinant žiūrovų viliojimo triukus ir pripažįstant televizijų teisę gyventi ir išsilaikyti, vis dėlto negali nematyti išsisėmimo.
Gal tai susiję su sunkmečiu? Tačiau nepasakytum, kad kas nors geriau buvo ir ekonominio pakilimo metais, kai gausios reklamos įplaukos leido investuoti į kitokio lygio projektus.
Greičiausiai, kaip ir kokiose statybose, atliekami pinigai ne gerino pastatų kokybę, bet didino kainas, statybininkų atlyginimus ir firmų pelnus.
Visa tai baigėsi, o televizinio burbulo sprogimas reiškia sąstingį. Tie, kurie vienaip ar kitaip atsidūrė televizijoje, čia liks ir toliau, nes nėra pinigų eksperimentams.
Kaip koks Gediminas Jaunius: iš gelbėtojų į žinias, iš žinių į Šerlokus Holmsus, iš ten — į dvarininkus. Ar Rimantas Bagdzevičius: iš serialų Stepono į ekstrasensų mūšį. Kas toliau?
Išgelbės saviškiai
Neabejoju — jeigu TV3 „Lietuvos talentams“ pristigtų keistuolių, laidą išgelbėtų saviškiai.
Livija Gradauskienė galėtų pademonstruoti „Baimės faktoriuje“ įgytus įvairių gyvių valgymo įgūdžius, Daiva Tamošiūnaitė-Budrė nugalėtų greito susigraudinimo varžybose.
„Prieš srovę“, „Balso.lt“ ir „Savaitės komentarų“ vedėjos susikautų dėl plačiausios šypsenos titulo (vėl tipiškas TV triukas — su šypsena apie baisybes). Džiugas Siaurusaitis su įkvėpimu galėtų daryti bet ką.
Tik LNK tarsi pristigo žmonių, todėl vedėjo vietoje pasodino asilą, kuris ne tik ima, bet ir duoda interviu. Greičiausiai čia paslėpta potekstė, kurią dar turėsime atskleisti. Kol kas asilas kaip asilas.
Kanalų ištikimieji vaikšto iš laidos į laidą, gelbėdami, kai neateina ekspertas ar nesusirenka masuotė.
Kaip kitaip paaiškinti tuos pačius veidus nuo „Rožių kerų“ iki „Be grimo“? Vienur šaunuolio, kitur — besigraudinančio eksperto vaidmuo. Vienur kvailioja, kitur — teisia.
Rožinio vandenėlio, tortų ir ašarų derinys — vienas madingiausių šį sezoną. Gali sakyti, kad toks yra gyvenimas: vienur krikštynos, kitur — laidotuvės. Tačiau televizijoje tai gali vykti vienu metu.
Raudančios vedėjos
Perplaukusieji į kitą kanalą daro tą patį. Nejauku žiūrėti, kaip laidos vis dar stengiasi išspausti reitingų iš Jonaičių šeimos tragedijos.
Jau atrodė, kad „Abipus sienos“ nė lašo nepaliko toje gręžtoje išgręžtoje temoje. Nieko panašaus. Kudabos vėl anonsuoja abejones, nepasitikėjimą teismais, žmonėmis, sveiku protu.
Kaip visada, hipnotizuoja puikiais planais, nugludintais teksto niuansais ir vedėjos grožiu. Tikra mirties estetika.
Vis galvoju, ar čia tikrai ieškoma tiesa, ar, kaip kartais sako žurnalistai, „daroma medžiaga“? O gal geriau amžinatilsį vaikai ilsėtųsi ramybėje, pripažinta (ir prisipažinusi) nusikaltėlė atliktų bausmę.
Bet tada nebūtų televizinės dramos, sujauktų žiūrovų protų. Nebūtų estetiško kadro, išpuoselėto anonso ir reitingų.
Tie, kurie buvo beveik atsisveikinę su eteriu, grįžta. Užaugo karta, nemačiusi „Nomedos“.
Dabar bus „Be grimo“. Amžinos temos, pažįstamos intonacijos, tas pats lyg nustebęs, lyg išsigandęs žvilgsnis. Tik ašarų bus dvigubai daugiau.
Verkia visi. Tik pirmosios laidos — o jau tiek ašarų. Graudinosi „Be grimo“, kūkčiojo „Valandos su Rūta“ vedėja, net Kristupas Krivickas šluostė ašaras. Ne, ne „Rožių keruose“, ne tas žanras.
Nesu cinikas, tačiau nemanau, kad laidos tikslas — virkdyti. Asmeninį gyvenimą afišuojanti ar virkaujanti laidos vedėja nėra profesionali. Kas būtų, jeigu imtų raudotų apie nelaimes pranešantys reporteriai?
Cinizmas ima viršų
Prodiuserių cinizmas klesti šokių aikštelėje. Jeigu TV3 „Šok su manimi“ rengtų LTV rodyto šokių šou prodiuserė, sakytum, kad ji nebeturi idėjų. Kai tai daro kitas prodiuseris, vadinasi, nėra nei idėjų, nei skrupulų.
Gal čia — net ne prodiuserių kaltė? Kalta Lietuva, nesugebanti išauginti daugiau nei dviejų smoriginų ir pauliukaičių, todėl jiems lemta iki gyvos galvos vilkti juokdarių jungą.
Tai jie daro su malonumu.
Juk kitaip būtų atsisakę, muistęsi: abu yra menininkai ir žino, kas yra nauja idėja ir kas — senos atrajojimas.
Visus kritikuoja už seną scenografiją, o patys trypia vietoje. Visiems kliūva už nuovargį, o suraskite salėje labiau už juos pavargusius žmones.
Nenuostabu, kad tokiu rūškanu veidu komisijoje sėdi šokių legenda Jūratė Norvaišienė. Nejauku, ir tiek. Būtų galima pasimokyti iš „Auksinės blykstės“. Ir ten yra juokdarių, tačiau jie — savo vietoje.
Kas belieka šį sezoną? Tūkstančiai prasmingų akimirkų? Žinoma, kaip visada, LTV perdeda. Kam mums tūkstančiai? Ar būtina, kad kiekviena akimirka būtų prasminga? Išprotėti galima.
Juo labiau kad ir supratimas keičiasi. Prieš keletą metų LTV buvo nusprendusi, kad pageidavimų koncertai nėra prasmingi. Dabar jau yra.
Žiūrėti įmanoma tik TV laidų parodijas. Gydo. Kai kurios jų (tarkim, „Meilės trikampio“) nesiskiria nuo originalo.
Po TV3 „Dar pažiūrėsim...“ tampa ramiau ir saugiau. Matai, kad televizijoje dirbantys žmonės supranta, kuo jie ten užsiima.
Reikia reitingų, reikia pinigų. Vaikams, žmonoms, paskoloms.
Parodija — tarsi apsiplovimo ritualas ir žinutė TV žiūrovams: mes ne tokie, mes galim.