Politikas negalėjo prisiminti atvejo, kad Rusijos vadovai būtų kada nors atsiuntę panašų sveikinimą. V.Landsbergis pabrėžė tik Boriso Jelcino „ypatingą pasveikinimą“ 1991 metų liepos 29 dieną, kuriuo Maskva pripažino Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aktą.
Artėjant Kovo 11-ajai, Lietuvos nepriklausomybės atgavimo dvidešimtmečiui, aktualių pokalbių „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje V.Landsbergis bendravo su Edmundu Jakilaičiu.
- Baltarusijos prezidentas A.Lukašenka kviečiamas į šventę, tačiau su sąlyga, kad pajudės Sausio 13-osios byloje įtariamo generolo Vladimiro Uschopčiko byla. Ar tai nėra savęs varymas į kampą? Juk iš anksto turbūt žinoma, koks bus Minsko atsakymas.
- Aš nežinau, koks bus atsakymas. Tiesiog įdomu, kaip ponas Lukašenka nuspręs: ar jam, kaip Baltarusijos vadovui, į kurį artimiausia kaimynė Lietuva žiūri pakankamai pagarbiai, naudinga gauti dar vieną legitimaciją. Apie rinkimų specifiką galima ir nekalbėti - ir Baltarusijoje, ir Rusijoje prezidentai atsiranda savotiškai.
Vis dėlto A.Lukašenka yra vadovas ir turbūt net „didesnis vadovas“ už D.Medvedevą. Bet tai palikim skliausteliuose.
Jis dabar gali pamąstyti, iki kokio laipsnio galėtų leisti pajudinti Sausio 13-osios bylą - ne vien V.Uschopčiko, bet ir S.Jonienės, dar kitų asmenų atžvilgiu. Turbūt ir vienas kitas „omonininkas“ Baltarusijoje slapstosi.
- Ar nematote blaškymosi užsienio politikoje?
- Ne.
- Jums Lietuvos laikysena užsienio politikos klausimais atrodo subalansuota ir normali?
- Galima sakyti, kad vyksta tam tikri ieškojimai, paieškos. Nemanau, kad paieškas reikia vadinti blaškymusi. Nepritariu nuomonei, kad viskas daroma iš anksto žinant, jog visa tai - beviltiška.
Aš norėčiau palaukti ir pažiūrėti, kas iš to bus.
- Kaip apibūdintumėte dabartinę Lietuvos užsienio politiką, kuri vykdoma pastarąjį pusmetį?
- Būta tam tikro sutrikimo požymių, taip pat bandymų daryti įtaką Lietuvos užsienio politikai, pirmiausia įkalbinėjant, kad ji anksčiau buvo klaidinga, kad mes kažkuo esame nusidėję, turime vos ne atgailauti ir taisytis... Niekada su tuo nesutikau.
Pasakydavau, kad santykiai gali būti geresni. Jie nėra blogi, nors, žinoma, kartais patiriame nemalonumų ir akibrokštų (prisiminkime verslininkus, vežėjus). Jeigu didelis kaimynas mano, kad tai yra jo pamokėlės mažam kaimynui, tai jis pats prastai atrodo iš moralinės ir padorumo pusės. Bet gal jiems tai nesvarbu - jie nori prieš ką nors pasirodyti stipresni.
Daugiau V.Landsbergio minčių išgirsite žiūrėdami pirmąją ir antrąją pokalbio dalį lrytas.lt videonaujienose.