Net jei nežinai, ką reiškia neviltis po to, kai tau nepavyko niekas, ko iš tavęs tikėjosi tautiečiai. Ir nežinai, koks apima jausmas, kai ant krūtinės spindi medalis. Netgi tokiu atveju olimpinės žaidynės — vienas įspūdingiausių reginių.
Galėjai per visą olimpiadą taip ir neperprasti akmenslydžio taisyklių, tačiau žaidynių uždarymas — toks didingas reginys, jog į tai spoksodamas pasidžiaugi, kad taip ir neišmetei televizoriaus.
Jeigu mes, statydami Kalėdų spektaklius mokykloje, būtume turėję tiek pinigų, būtume sugriovę ir mokyklą, ir šalia esančius daugiaaukščius kartu su ne vietoje pasitaikiusiais vaikų darželiais.
Matyt, panašiai jaučiasi ir žaidynių ceremonijų režisieriai, kurių galimybės ir fantazija turi per mažai erdvės sukurti kažką panašaus į priešistorinį didįjį chaosą ar pasaulio pabaigą. Skraidantys bebrai, pripučiami kareiviai ir dinozauro dydžio ledo ritulininkai. Greičiausiai visa tai naktiniuose košmaruose aplanko žmones, graužiamus sąžinės.
Skambėjo pagarba nugalėtojams, užuojauta dėl žuvusiųjų, padėka dirbusiems ir pažadas, kad Kanada nuo šiol — visų namai, matyt, subtiliai užsimenant apie tai, jog Kanadai verkiant trūksta darbo jėgos.
Pagaliau — ilgos oficialios kalbos, kurių ilgiausia vis tiek buvo trumpesnė už Rusijos himną, — pastarajam skambant spėtum nuvykti iš Palangos į Kaliningradą. Žodžiu, visa pompastika, kurią paprastai matai per visas žaidynių ceremonijas. Tačiau kanadiečiai vis dėlto patrauklūs savo kandžiu atvirumu.
Sunkoka įsivaizduoti kokią nors mūsų organizuotą ceremoniją, kurioje garbaus amžiaus aktorė pasakytų: “Man nesvarbu, kokia kalba jūs kalbate. Kai jūs šlapindamiesi parašote savo vardą sniege, mes žinome, kas jūs esate”.
Prisiminkime, kaip prieš porą metų laidų vedėja Gabrielė Bartkutė už eteryje ištartą varganą “apsisiotą” žodelį buvo aptarinėjama darbdavių aukščiausiu lygiu. Kanadietė aktorė Catherine O’Hara išdrožė tai visam pasauliui ir, galim kirsti lažybų, visai nesigraužia dėl savo humoro jausmo.
Jos kolega aktorius ir rašytojas Williamas Shatneris savo kalboje taip pat nesidrovėjo milijonams žmonių pareikšti: “Didžiuojuosi, kad esu kanadietis... ir tuo, kad mūsų žmonės moka pasimylėti plaukdami kanoja”. Ką jūs į tai?
Visi turim laisvę individualiai nuspręsti, ar mums patrauklus toks šmaikštumas, ar ne, tačiau svarbiau kitkas. Tai — kanadiečių sugebėjimas kalbėti laisva, bendražmogiška, kasdieniška kalba, nebijant vietinių kietakakčių reakcijos. Ir pagaliau neturint to amžino komplekso — “ką pasakys kiti”.
Tuo tarpu dažname mūsų renginyje atrodo, kad visus prižiūri vienuolyno seserys.