TV projekto sumanytojai teigia, kad žmones iš gatvės bejausmiais budeliais pavertė televizijos kameros ir didžiulis auditorijos dėmesys.
Šokiruojantį projektą sukūrę TV prodiuseriai aiškina, kad dalyvių uždavinys buvo elektros srove kankinti kitus žaidėjus.
Žiūrovus pribloškė anonsuotas vaizdas, kaip kankinamas vienas vyras. Iš pradžių jį išpylė prakaitas, pasikeitė veido spalva, jo kūnas ėmė purtytis, o šauksmai ir maldavimai sustoti atėmė auditorijai žadą. Galiausiai vyras neatlaikė skausmų ir neteko sąmonės.
Projekto, kuris pavadintas „Le jeu de la mort“ („Mirties žaidimas“), pradžia atrodė įprasta televizijos šou - daili ir linksma vedėja žadėjo neregėtas pramogas ir jaudulį, žadino žiūrovų vaizduotę ir smalsumą.
Laidos dalyviams buvo pateikiami paprasti klausimai - atsakę teisingai jie netvėrė džiaugsmu, mat už klaidą jų laukė bausmė - 460 voltų elektros šokas. Bausmę vykdė kiti laidos dalyviai.
Projekto vaizdai sulaukė didelio Prancūzijos spaudos dėmesio - įspūdžiais iš „Mirties žaidimo“ spinduliavo skambios antraštės. Labiausiai apžvalgininkus pribloškė žaidimo rezultatai: keturi iš penkių asmenų sutiko elektros šoku kankinti kitą.
Vis dėlto prancūzai neišprotėjo.
„Mirties žaidimas“ buvo tik sumaniai parengtas eksperimentas.
Televizijos prodiuseriai kūrė dokumentinę laidą, kuri atskleistų, kokią įtaką žmogaus elgesiui gali daryti televizijos kameros, entuziastingas šou vedėjas ir didžiulis publikos dėmesys. Pasirodė, kad dauguma žmonių, atsidūrusių tokiame žaidime, aklai paklustų laidos vedėjo nurodymams kankinti ir net nužudyti kitą žmogų.
Prancūzų laikraščiai klausia, nejaugi televizija griauna atjautos mechanizmą?
Dokumentinės laidos prodiuseris Christophe'as Nickas mano, kad jam pavyko išryškinti pavojus, kuriuos sukelia žūtbūtinis laidų kūrėjų noras patraukti žiūrovų dėmesį, šokiruoti. Anot jo, į televiziją iš gatvės patekę žmonės lengvai pasiduoda beprotiškiems įsakymams ir manipuliacijoms.
Ch.Nicko teigimu, žaidimo dalyviai televizijoje elgėsi taip, kaip nesielgtų kasdieniniame gyvenime, sau įprastoje aplinkoje.
Laidos anonsas sulaukė didžiulio susidomėjimo - kūrėjai tikisi, kad per „France 2 TV“ programą trečiadienį transliuojama laida sulauks didelio dėmesio ir ne tik priblokš, bet ir kažko išmokys žiūrovus, privers susimąstyti.
Įgyvendindama sumanymą laidos kūrėjų komanda prašė psichologų pagalbos. Šie surinko 80 savanorių, kuriuos įtikino, kad dalyvauti pilotinėje televizijos šou laidoje bus įdomu ir smagu.
Žavi vedėja supažindino projekto dalyvius su taisyklėmis: žmogus turėjo pateikti klausimą kitam „žaidėjui“ ir bausti 460 voltų elektros srove už netikusį atsakymą. Kuo prasčiau „dalyvis“ atsakinėja į klausimus, tuo didesnė elektros srovė jį purto.
Laidoje pasiryžę dalyvauti savanoriai nenutuokė, kad iš tikrųjų jokia elektros srovė laidais neteka - elektros kėdėje sėdi aktorius, o kančios - suvaidintos.
Psichologus pribloškė laidos „dalyvių“ paklusnumas - jie aklai vykdė vedėjo ir studijoje susirinkusios publikos įsakymus, nors ir tikėdami, kad vyras elektros kėdėje kenčia nepakeliamą skausmą.
Prodiuseris Ch.Nickas teigia, iš 80 savanorių sukelti kitam asmeniui skausmą atsisakė tik 16.
Anot psichologų, aklas paklusnumas jiems priminė nacių mirties stovyklose vykusių procesų aprašymą - vokiečių kariai be emocijų kankino ir žudė niekuo dėtus žmones.
Mintį atlikti eksperimentą televizijos studijoje ir paviešinti jo rezultatus prodiuseriams pakišo klasikinis socialinės psichologijos tyrimas, kurį praėjusiame amžiuje Jeilio universitete atliko ir vėliau aprašė Stanley Milgramas. JAV mokslininkas tyrinėjo paklusnumą, autoriteto įtaką asmens elgesiui.
S.Milgramo eksperimentui idėją įkvėpė 1961 metais vykęs holokausto architekto Adolfo Eichmanno teismas. Psichologijos profesorius norėjo išsiaiškinti, kaip paprasti nuolankūs piliečiai gali virsti nuožmiais budeliais ir įsitraukti į masinius žudymus.
Prancūzų eksperimentą kūręs psichologas Jacquesas Semelinas pasakojo, kad „Mirties žaidimo“ dalyviai prieš TV projekto pradžią pasirašė sutartį įsipareigodami paslaugiai vykdyti vedėjo nurodymus.
„Jie yra nuolankūs, tačiau jų paklusnumą itin sustiprina aplink tvyrantis spaudimas: publika, televizijos kameros“, - kalbėjo J.Semelinas.
Viena iš projekto dalyvių po filmavimo prisipažino, tik dabar supratusi, kaip naciai ramia galva kankino jos senelius žydus.
„Nuo mažų dienų nuolat savęs klausiau, kodėl naciai taip darė, kaip jie galėjo paklusti tokiems įsakymams... O dabar pati atsidūriau budelio vietoje ir nuolankiai vykdžiau, kas paliepta, - dėstė moteris. - Jaudinausi dėl dejuojančio dalyvio, tačiau tuo pat metu bijojau sugadinti šou“.