Filmas „Atsisveikinimas (Laimingo žmogaus istorija)“ aktoriaus D.Kazlausko laukė 15 metų — prieš tiek laiko sukurtas scenarijus. Anuomet geram savo draugui režisieriui T.Donelai Dainius pažadėjo filme vaidinti.
Aktorius prisipažino, kad ši juosta jame vėl sužadino seniai užgesusį norą filmuotis.
Laimingo žmogaus mintys
Kuo panašūs Audrius — pagrindinis filmo veikėjas, 35 metų jūrininkas — ir aktorius D.Kazlauskas? „Panašumas tas, kad mūsų amžius vienodas. O skirtumas tas, kad jis yra Audrius, o aš — Dainius.
Šiame filme pasakojama visiškai kitokio, nei esu aš, žmogaus istorija. Gyvenime gali būti panašių situacijų, bet nėra panašių žmonių, charakterių, vidinio pasaulio. Audrius yra toks, kokį jį matė režisierius“, — apie savo herojų paslaptingai kalbėjo aktorius.
„Atsisveikinimas“ pasakoja apie Audriaus susitikimus — su savimi, savo artimaisiais ir priešais. Genamas mirties nuojautos, Audrius išlipa į krantą, jo širdyje kunkuliuoja jausmai. Jį veda begalinis noras įveikti mirties baimę ir atgauti dvasios ramybę. Herojus pamažu suvokia, jog tai, kas iš tiesų galėjo būti gyvenime svarbiausia, jo laukė krante.
Tai — istorija apie susitaikymą su pačiu savimi, pripažįstant mažas savo gyvenimo pergales ir didelius pralaimėjimus.
„Susitaikymas su savimi man artimas tiek, kiek artima antroji filmo pavadinimo dalis — „Laimingo žmogaus istorija“. Iš esmės aš esu laimingas žmogus, — sakė D.Kazlauskas. — Jei turėčiau Audriaus nuojautą, kad gyventi liko nebedaug, elgčiausi, manau, panašiai — norėčiau pamatyti mylimus žmones, atsisveikinti su jais, išspręsti likusias problemas.
Tai daro ir Audrius“.
Neturi svajonių vaidmens
Apie gyvenimą aktorius mąsto nuolat — ir vaidindamas kine, ir teatre. Filmą „Atsisveikinimas“ jis vadina dar vienu savo nuotykiu.
„Tomas (režisierius T.Donela. — Red.) to siekė net 15 metų. Jis įgyvendino savo sumanymą ir už tai esu jam dėkingas. Vaidmenys palieka savo žymes, emocijas, kurios susikrauna per tuos tris ar daugiau mėnesių, kol filmas kuriamas, — samprotavo aktorius. — Tai apibūdinti sunku, jos tiesiog užpildo tam tikrą vietą gyvenime“.
Teatro ir kino aktorius D.Kazlauskas tik nusišypsotų, jei paklaustume, koks vaidmuo jam paliko didžiausią įspūdį.
„Visi vaidmenys yra įsimintini, ir nė vienas nėra įsimintinesnis už kitus, — išsisuko aktorius. — Lygiai taip pat neturiu ir svajonių vaidmens — džiaugiuosi tuo, ką kuriu“.
Aktorius vis dar neišsižada prieš kelerius metus savo viešai pasakytų žodžių mesti kūrybą ir tiesiog atsiduoti gyvenimui. Tačiau šiuo metu jis gyvena būtent kūryba ir vaidmenimis.
Tiesa, D.Kazlauskas kruopščiai renkasi ir ilgai svarsto kiekvieną gautą pasiūlymą. Aktorius dirba tik su tais žmonėmis, kuriais tiki, o iš kūrybos siekia vidinio pasitenkinimo.
„Nors, jei pažiūrėtume iš kitos pusės, galbūt tai yra inercija. Kūryba — tai darbas, ir aš tai pripažįstu“, — šypsojosi jis.
Kino buvo išsižadėjęs
Anksčiau prasitaręs, kad nenori „dalyvauti lietuviškame kine“, D.Kazlauskas jau filmuojasi kitoje lietuviškoje juostoje „Tadas Blinda: pradžia“.
„Čia ilga istorija, — atsidūsta aktorius. — Kine pradėjau filmuotis seniai, keturiuose filmuose vaidinau dar sovietmečiu, už Maskvos lėšas. Po to kone dešimtmetį truko visiško sąstingio metas. Filmai buvo kuriami retai, apskritai buvo sunku suvokti, kas yra kinas Lietuvoje.
Taip buvo ir su teatru. Per blokadą vaidindavome pustuštėse šaltose salėse. Tai atėmė labai gražų gabalą jaunystės. 18—30 metų — pats tas metas, kai žmogus kažko siekia. Ši galimybė iš manęs buvo atimta.
Tuomet turėjau dvi išeitis — gyventi, svajoti ir vis dar tikėtis arba pasakyti sau, kad kino nėra. Pasirinkau šį kelią“, — neslėpė nuoskaudos D.Kazlauskas.
„Todėl kai manęs klausia, kur kine esu filmavęsis, atsakau — niekur, — išrėžia aktorius. — Patirties ir galimybių prasme kinas ir teatras skiriasi kaip dangus ir žemė. Būti kine neturėjau jokių galimybių ir iki šiol neturiu, nors gal ir norėčiau. Pažadas ➔ T.Donelai buvo labai senas, ir gerąja prasme mudu su juo atsiskaitėme“.
„Tačiau „Tadas Blinda: pradžia“ — įdomus pasiūlymas, — čia pat sau paprieštarauja vieną iš vaidmenų naujame filme kuriantis D.Kazlauskas. — Pajutau, kad manęs čia laukia gera kompanija, geri žmonės ir nuostabus scenarijus. Sutikau“.
Darbas neturi žeminti
Dainius įsitikinęs, kad mažoje šalyje kinas, kurį jis sieja su populiarumu ir žvaigždėmis, niekada neatsipirks ir nebus toks populiarus, kaip didžiosiose valstybėse. O teatras, anot jo, skirtas scenos profesionalams.
„Turėjau gerų pasiūlymų ir galimybių išvykti dirbti svetur. Bet žinojau — kad ir ką pasieksiu, visur būsiu tik svetimšalis. Susimąstydavau: ar tau, žmogau, to reikia? — samprotavo aktorius. — Juolab kad pašonėje buvo teatras, kuriame turėjau galimybių išreikšti save ir siekti tobulumo“.
„Kiną mėgau nuo vaikystės, iš jo daug tikėjausi, bet realybė buvo kitokia. Tad geriau pasirinkti tokią poziciją, kuri tavęs nežemina“, — kaip kirviu nukerta D.Kazlauskas ir pabrėžia, kad vaidindamas kine kartais jaučiasi esąs mazochistas, kenčiantis dėl savo netobulumo.
Nesiekia populiarumo
D.Kazlauskas nesmerkia kolegų, populiarumo ir geresnio kąsnio ieškančių televizijoje. Dalyvauti įvairiuose populiariuose projektuose, vesti renginius jis buvo kviečiamas ne kartą.
„Aktoriaus patirtis neturi būti tik teatras, juolab kad už darbą kine ar televizijoje mokami didesni pinigai. Nors svarbu ne tik pinigai, — dėstė neseniai populiariame rusų seriale „Širdžių ėdikės“ nusifilmavęs aktorius. — Jei žmogus sugeba būti toks pats šaunus teatro scenoje, kine ir televizijos ekrane — jam galima tik pavydėti“.
„Vesti renginius reikia talento, reikia jausti publiką, būti iškalbingam. Aš tokios dovanos neturiu, todėl visada atsisakau, nors mielai eičiau, — savo gabumais ir vėl suabejojo aktorius. — Ar negalėčiau suvaidinti, kad galiu? Taip, bet yra aktorių, kurie tai daro geriau. Pavydžiu jiems“.
„Jeigu aktorius gali puikiai vaidinti Hamletą ir dainuoti, tai — didžiulis talentas.
Svarbiausia viską daryti iš širdies ir to nesigėdyti“, — kalbėjo D.Kazlauskas.
„Atsisveikinimas (Laimingo žmogaus istorija)“. Drama. Lietuva, 2010 m. Režisierius Tomas Donela. Vaidina Dainius Kazlauskas, Lina Budzeikaitė, Olga Generalova, Dalia Storyk, Jolanta Dapkūnaitė, Arūnas Sakalauskas, Kristina Kazlauskaitė, Olegas Ditkovskis, Vytautas Rumšas, Kostas Smoriginas, Remigijus Vilkaitis.
Laukimo metai nenuvylė
Filmo „Atsisveikinimas (Laimingo žmogaus istorija)“ režisierius Tomas Donela (nuotr.) pagrindinio vaidmens aktoriaus laukė net 15 metų.
„Dainiaus Kazlausko darbu esu labai patenkintas. Savo mąstymu, temperamentu ir talentu jis tobulai atitiko personažą, todėl laukti tiek metų buvo tikrai verta, — prarasto laiko nesigaili režisierius. — Tie laukimo metai — vieni niekai. Laukiau šio aktoriaus ir dėl įvairiausių kitų priežasčių. Ir ne tik dėl to, kad Dainius buvo per jaunas, — amžius man nebuvo svarbus“.
„Lietuvoje yra daugybė talentingų aktorių, bet šiam vaidmeniui jokių kitų alternatyvų ar aktorinių bandymų net nebuvo — to nereikėjo. D.Kazlauskas buvo tobulas kandidatas“, — savo pasirinkimu nė kiek neabejojantis T.Donela pasakojo, kad vėliau vienintelė problema buvo suderinti sudėtingus jo ir aktoriaus darbo grafikus.
„Lietuviško kino kuriama nedaug, o šiame filme vaidina apie 30 talentingų, vienas už kitą geresnių aktorių, kuriuos už jų pasitikėjimą, nuoširdų darbą myliu ir gerbiu“, — dėkojo režisierius aktoriams, tarp kurių — Jolanta Dapkūnaitė, Remigijus Vilkaitis, Kristina Kazlauskaitė, Vytautas Rumšas, Olegas Ditkovskis, Dalia Storyk, Arūnas Sakalauskas, Kostas Smoriginas ir kiti.