Pasirinkimas. 1995 metais Kanų Auksine palmės šakele ir „Oskaru“ apdovanotame filme lietuvių kilmės aktorė suvaidino vieną pagrindinių vaidmenų — Rusijos pilietinio karo didvyrio divizijos vado Sergejaus Kotovo (N.Michalkovas) žmoną Marusią.
Tačiau filmo tęsinyje „Saulės nualinti: pasipriešinimas“, kuris jau rodomas ir Lietuvoje, šiam vaidmeniui režisierius pasirinko kitą aktorę — Viktoriją Tolstoganovą.
Apmaudas. Nejaugi aktorės apmaudas dėl prarasto vaidmens buvo toks didelis?
I.Dapkūnaitė, kuri visada laukdavo garsiausio rusų režisieriaus pasiūlymo vaidinti, šįkart kategoriškai atsisakė dalyvauti jo filmo premjeroje, vykusioje Kremliaus rūmuose.
„Apie šį filmą nesakysiu nieko“, — „Life News“ kategoriškai išrėžė 47 metų aktorė, neseniai išsiskyrusi su vyru, britų režisieriumi Simonu Stokesu.
Konfliktas. Režisieriaus N.Michalkovo ir lietuvių aktorės konfliktas įsižiebė jau senokai.
1994 m. pasirodžiusi istorinė drama „Saulės nualinti“ abiem kino kūrėjams pelnė ne tik šlovę, bet ir kūrybinį pasitenkinimą.
Anuomet, dar dešimtojo dešimtmečio pradžioje, Ingeborga pati pasisiūlė N.Michalkovui suvaidinti Marusią. Režisierius, susižavėjęs spindinčia tuomet jau pradedančios garsėti aktorės šypsena, mielai priėmė ją į savo būrį.
Tačiau 2007-aisiais, kai buvo pradėtas kurti kino epopėjos tęsinys, aktorė kvietimo filmuotis negavo, nors buvo pakviesti beveik visi pirmojoje dalyje nusifilmavę aktoriai, tarp kurių — Rusijos kino žvaigždės Olegas Menšikovas, Nadežda Michalkova, Vladimiras Iljinas, pats N.Michalkovas ir kiti.
Kuo I.Dapkūnaitė užsitraukė režisieriaus rūstybę? Gal tuo, kad nebūdama labai išranki sutiko dalyvauti viename pirmųjų rusų televizijos realybės šou „Už stiklo“? Ir tuo sumenkino aktorės, kurią buvo pasirinkęs „pats Michalkovas“, statusą?
Ambicijos. Dar prieš Ingeborgai sutinkant dalyvauti kitame populiariame Rusijos TV projekte „Žvaigždės ant ledo“ N.Michalkovas užsiminė nepritariąs tokiam jos žingsniui. Rusijos žiūrovų mėgstama ir palaikoma aktorė ir vėl neatsižvelgė į svarbiausio Rusijos kine žmogaus nuomonę.
Nors dailiojo čiuožimo šou buvo aukšto meninio lygio, o I.Dapkūnaitė jame sužibėjo kaip tikra žvaigždė, N.Michalkovas savo principų neišsižadėjo ir Marusios vaidmenį filmo tęsinyje patikėjo kitai aktorei.
Beje, likus dviem savaitėms iki premjeros režisierius ryžosi permontuoti juostą ir išvis ištrinti iš jos meilės istoriją, palikdamas beveik vien mūšių scenas.
Matyt, didžiavalstybiniu patriotizmu garsėjantis N.Michalkovas nusprendė, kad pergalės Didžiajame Tėvynės kare 65-ųjų metinių išvakarėse lyrikai vietos nėra.
„Saulės nualinti: pasipriešinimas“ (Utomlionyje solncem 2). Drama. Rusija, Vokietija, Prancūzija, 2010 m. Režisierius Nikita Michalkovas. Vaidina Olegas Menšikovas, Nikita Michalkovas, Viktorija Tolstoganova.
Saulės nualinti: pasipriešinimas
Po 16 metų pasirodžiusi „Oskaru“ apdovanotos N.Michalkovo dramos „Saulės nualinti“ epinė dilogija sudaryta iš dviejų nepriklausomų filmų: „Saulės nualinti: pasipriešinimas“ ir „Saulės nualinti: citadelė“.
Epinė dilogija pasakoja buvusio Raudonosios armijos divizijos vado Sergejaus Kotovo (N.Michalkovas) istoriją. Ketvirtajame dešimtmetyje, sufabrikavus bylą, jis buvo nuteistas kaip liaudies priešas.
Pirmasis dilogijos filmas „Saulės nualinti: pasipriešinimas“ primena įvykius, nutikusius S.Kotovui per pirmuosius dvejus karo metus. Oficialiuose dokumentuose jis buvo laikomas sušaudytu, tačiau iš tiesų per stebuklą likęs gyvas karininkas buvo pasiųstas į karą eiliniu baudžiamojo būrio kariu.
Kare S.Kotovas, kaip ir visi, kentė purvą, šaltį, alkį. Gyveno nežvelgdamas į ateitį toliau nei vieną dieną, kurią taip pat reikėjo išgyventi. Ir ne bet kur, bet pragare, kuris virė priešakinėse fronto linijose. S.Kotovą išgelbėjo tikėjimas savo šalimi ir Dievu. Visą pragarą iškęsti padėjo ir dukters Nadios (Nadežda Michalkova) viltis, kad jos tėvas gyvas.
1943 m. Dmitrijus Arsentjevas (Olegas Menšikovas), tapęs NKVD pulkininku, gauna asmeninį Stalino įsakymą surasti Kotovą. Tyrimo metu iš majoro Smeršo (Sergejus Makoveckis) jis sužino, kas nutiko Kotovui pirmaisiais karo metais.
Arsentjevas išsiaiškina, kur dabar turėtų būti Kotovas, — prie pat baisiosios vokiečių karo vadovybės citadelės, kur, pasak karių, verda dar didesnis pragaras.
Parengė Erika ZABULĖNIENĖ