Naujus Vytaro ir Martyno nuotykius LTV parodys rudenį. Kiek serijų bus sumontuota, dar nežino nė patys keliautojai, — laukia ilga filmuotos medžiagos peržiūra.
Sutalpinti ją į serialą nebus paprasta — praėjus vos porai dienų po kelionės, bičiuliai dar springo nuo įspūdžių.
Vaikystės prisiminimai
Kiniški sportbačiai, gerokai besiskiriantys nuo lietuviškų „inkariukų“, ir mėlyni iš Kinijos atgabenti marškiniai, ant kurių kažkodėl puikavosi etiketė su rusišku užrašu „Družba“ (draugystė), — tokie pirmieji tuomet dar moksleivio V.Radzevičiaus prisiminimai apie šią šalį.
„Man tai kažkodėl atrodė bauginanti šalis. Sovietiniais laikais pasiekdavo žinios apie ten vykstančius neramumus. Suaugęs maniau, kad, nepaisant ekonomikos reformų, Kinijoje labai smarkiai juntama komunistinė diktatūra. Įsitikinau, kad klydau“, — dėstė Vytaras.
„Keliavome į „raudoną“ netvarkingą šalį, kuri atrodė esanti vienas didelis turgus. O patekome į valstybę, kurioje švaru, komunistų lozungus pakeitusios reklamos iškabos. Jokie religiniai ar politiniai dalykai ten nėra svarbūs, kur kas svarbiau — pinigai“, — antrino Martynas.
Į Tibetą nepateko
Nuo Pekino, Šanchajaus ir Honkongo iki nedidelių miestelių — per penkis tūkstančius kilometrų kinų gamybos mikroautobusu „Jinbei“ nuriedėjusiems keliautojams pavyko įgyvendinti ne visus savo planus.
„Norėjome nufilmuoti gamtoje gyvenančias pandas, tačiau iki tos vietos būtų reikėję labai ilgai važiuoti. Nepavyko nuvykti ir į Tibetą — labai daug biurokratinių procedūrų, leidimų“, — apgailestavo M.Starkus.
„Truputį gaila, kad patys negalėjome vairuoti — su Europoje išduotais vairuotojo pažymėjimais Kinijoje tai daryti draudžiama. Kita vertus, turbūt tai padėjo sutaupyti laiko“, — pasakojo keliautojas.
Sukėlė kinų įtarumą
Patekti į Kiniją prisistačius reportažą apie šalį kuriančiu žurnalistu gal net sunkiau, nei pasivadinus žmogžudžiu maniaku.
Tokį juokelį, sklandantį Vakarų žiniasklaidoje, girdėjo ir lietuviai. Visos viešnagės metu „Pagaminta Kinijoje“ kūrėjus lydėjo jiems priskirtas vertėjas. Tarp jo pareigų, neabejojo Martynas, buvo ir stebėjimas, ką ir kur filmuoja lietuviai.
„Tačiau po keleto dienų į mus jau buvo žiūrima patikliau. Kinai įsitikino, kad neturime tikslo sumenkinti jų šalies įvaizdžio. Ne sykį teko girdėti tokį jų skundą: „Atvyksta čia iš užsienio veikėjai su kameromis, pamato tris rožes ir greta stovinčią šiukšlių dėžę. Tai būtinai nufilmuoja tik šiukšliadėžę“, — juokėsi Vytaras.
Vienos temos lietuviai, bendraudami su kinais, vis dėlto privengė.
„Tibeto kova už laisvę ten yra tabu. Apie tai kalbėti nesiveržėme“, — prisipažino žurnalistas.
Sumokėjo rėmėjai
Kelionių serialus apie Afriką, Indiją, istorinį Šilko kelią, Ameriką susukęs duetas ir Kinijoje laikėsi savo tradicijos — apsistoti kuo pigesniuose viešbučiuose ar nakvynės namuose. Tiesa, ne visur jie buvo sutikti svetingai.
„Kai kuriems nedideliems viešbučiams neleidžiama priimti užsieniečių. Bet tai mums nebuvo nauja — su šia problema susidūrėme ir Turkmėnijoje bei Indijoje“, — numojo ranka Martynas.
Už kelionę, nakvynę, mikroautobuso nuomą Martynas ir Vytaras sumokėjo rėmėjų skirtais pinigais.
„Žinodami sunkią LTV padėtį, iš televizijos neprašėme nė lito. Serialą rodyti irgi duosime nemokamai“, — žadėjo M.Starkus.
Burtažodis — Kazlauskas
Prisistatę, kad yra iš Lietuvos, keliautojai dažniausiai išgirsdavo vieną vardą ir sulaukdavo šypsenų.
„Jonasi — taip jie vadina Joną Kazlauską, treniravusį Kinijos nacionalinę krepšinio rinktinę. Kinai turi dvi pasaulinio garso žvaigždes — aktorių Jackie Chaną ir krepšininką Yao Ming’ą. Šia sporto šaka jie labai domisi“, — pasakojo buvęs sporto laidos vedėjas M.Starkus.
Tiesa, bendrauti su kinais dažniausiai tekdavo per vertėją — anglų kalba daugeliui kinų vis dar yra netyrinėta sritis.
Darbams niekas nesamdytų
Ne visi lietuvių ketinimai išbandyti kinų darbus baigėsi sėkmingai. Anekdotu virto apsilankymas arbatos plantacijoje.
„Ten dirbantis senukas mums ilgai aiškino, ką ir kaip skinti. Bet kai tik tiesdavome ranką prie lapelių, mus sudrausmindavo. Arba kažką blogai darėme, arba jis mums blogai paaiškino“, — juokėsi Vytaras.
Dar didesniu iššūkiu tapo neatsargus Vytaro noras išmėginti ryžių nešiko darbą.
„Tris kartus per dieną jie lipa į kalnus, tempdami po 70 kilogramų ryžių. Pragariškas užsiėmimas. Nužingsniavau vos keturis penkis metrus“, — išbandymo neatlaikęs prisipažino V.Radzevičius.
Vaišino bulviniais blynais
Keturias savaites po Kiniją keliavę lietuviai suprato, kad tai, kas Lietuvoje vadinama kinų patiekalais, gerokai skiriasi nuo to, ką valgo patys kinai.
„Pas mus viskas pritaikyta europiečių skrandžiams. O ten — kiekviename regione vis kiti prieskoniai, visur šviežias, subalansuotas maistas. Be to, nebrangus — atokiau nuo miesto centro galima sočiai pavalgyti už penkis litus. Skambės nepatriotiškai, bet cepelinų visiškai nepasiilgome“, — prisipažino Martynas.
Vytarui teko ir pačiam išmėginti save virtuvėje — vienuose kinų namuose pagal vietos receptą jis kepė karpį ir bulves. Dar didesnio susidomėjimo sulaukė jo iškepti bulviniai blynai.
„Visi namiškiai subėgo pažiūrėti, ką čia tas europietis daro. Tačiau mano blynus sukirto greitai ir gyrė, kad gardu“, — džiaugėsi Vytaras.
Pirko akinius ir plakatą
Susidūrimas su kinų prekeiviais lietuviams greitai suteikė įgūdžių, kuriuos jie stengsis įkalti į galvą visiems ateityje į Kiniją vyksiantiems savo bičiuliams.
„Prašomą kainą reikia iškart numušti penkiagubai. Daryti tai drąsiai ir jokiu būdu nenusileisti“, — patarė Vytaras.
Apžiūrinėdami jiems brukamas prekes, lietuviai šypsodamiesi prisimindavo kuriamo serialo pavadinimą. „Made in China“ (Pagaminta Kinijoje) — šis užrašas puikuojasi ant milijardų gaminių, pasklidusių po visą pasaulį. Dažnai — ant žinomų prekės ženklų pigių kopijų.
„Įsitikinau, kad dažnai tos kopijos net geresnės kokybės už originalą. Už 15 litų nusipirkau garsios firmos „Ray Ban“ saulės akinius. Sužavėjo etiketė, ant kurios parašyta „originali kopija“, — juokėsi M.Starkus.
Vytaras ieškodamas suvenyrų parodė daugiau išradingumo — žurnalistas išsirinko seno komunistinės propagandos plakato kopiją, ant kurios užrašyta 1968 — jo gimimo metai.
„Prie kiekvieno kampo siūlė laikrodžių „Rolex“ kopijas. Arba pigiai pasiūti kostiumą. O plakatas pravers. Jis labai juokingas — su hieroglifais ir trimis veikėjais su iškeltais kalašnikovais“, — džiūgavo Vytaras.
Pakeliui namo — nuotykis
Mėnuo — tikrai per trumpas laikas, kad galėtum nuodugniau išnarstyti Kiniją. Tačiau kelionės pabaigoje sutiktas kinas, pamatęs jų žemėlapį, išpūtė akis ir prisipažino, kad lietuviai pamatė daugiau Kinijos, nei jis, jo tėvas ir senelis kartu sudėjus.
„Dažnai apimdavo jausmas, kad esame labai menki. Ir ne tik didmiesčiuose. Atvyksti į nematytą miestą, tikiesi, kad gal jis nedidelis. Vertėjas patvirtina — taip, mažas, jame tik keturi milijonai gyventojų“, — kvatojosi Martynas.
Kelionės pabaiga neapsiėjo be nuotykių — iš Kinijos į Kopenhagą skridęs lėktuvas su serialo kūrėjais dėl Islandijoje išsiveržusio ugnikalnio buvo nutupdytas Varšuvoje.
„Nelabai apsidžiaugėme, bet išėję iš oro uosto pamatėme sustojantį autobusą. Lyg tyčia — į Vilnių. Ir lyg tyčia jame — kelios laisvos vietos. Jautėmės lyg dykumoje sulaukę vandenvežio“, — laimingai namo sugrįžę džiaugėsi keliautojai.