Tokiais atvejais esu išvardijęs daugybę vedėjui reikalingų kvailysčių — nuo iškalbos ir greitos reakcijos iki taisyklingo stuburo. Tačiau tik anądien suvokiau, kad visa tai — tik nereikšmingi priedai prie kur kas svarbesnių dalykų.
Svarbiausia — neprakaituok. Prakaituoti gali arkliai ir karvės. Anot enciklopedijos „Wikipedia“, „gleivėtai, su rusvu pigmentu“ prakaituoja begemotai.
Dar prakaituoti leista galiūnams ir įdegusiems, romantiškai dervuotiems kelių darbininkams. Bet geri laidų vedėjai neprakaituoja.
Žemę gali skaldyti pragariška sausra, po kojomis lyg dujiniai žiebtuvėliai saulėje sproginėja vabalai, varguolis apalpsta grėbdamas šieną. O laidų vedėjas, nepavaldus negandoms, turi atrodyti žvalus, tarsi ką tik išlindęs iš ledų vežimėlio.
Prakaituotas eteryje, tu pernelyg primeni eilinį žmogų, o tai kertasi su tobulo sveikuolio įvaizdžiu, kurį TV veidai paprastai demonstruoja žurnaluose. Taip pat sukeli problemų laidos stilistams, kurie skolintą tavo aprangą vėliau turi grąžinti į parduotuves ir meluoti, kad balti druskingi zebro dryžiai nugaroje — tai viso labo nekaltas tinkas nuo dekoracijų.
Kitas svarbus reikalavimas — tobula šukuosena. Visos plaukų sruogos turi būti sukaišiotos į vietas ir atrodyti nepriekaištingai lyg gražus malkų kūgis. Styrantys atskalūnai meta nereikalingus šešėlius, švyti prožektorių šviesoje blaškydami dėmesį ir šiaip kuria netvarkos įspūdį. Žinia, netvarkos televizijoje nėra. Nebent konkurentų kanale.
Man asmeniškai tobuliausi yra Ingos Stumbrienės Paksaitės plaukai. Nesuprantama, kodėl ji dar nedirba telike. Vienoje laidoje atrodė beveik nežemiškai. Ji, pavyzdžiui, gali vaikščioti paplūdymio vėjyje ar sėdėti vandens kubile, bet plaukai išlaiko tą pačią formą kaip kokio animacinio Sindbado.
Galima kirsti lažybų, kad jie liktų tokie pat, net jei ji panėrusi valandą nuo jūros dugno rinktų perlus. Tokie tad turi būti TV veido plaukai.
Trečias reikalavimas — juokis, kai visai nejuokinga. Laidų vedėjas turi atrodyti tarsi visą gyvenimą žandikaulių neturėjęs moliuskas, tik vakar susidėjęs ryklio dantis. Ta proga būtina juos rodyti ir visais įmanomais būdais demonstruoti savo pašėlusiai linksmą būdą.
Nesišypsoti leidžiama tik vienetams. Visi kiti prieš kiekvieną naują televizijos sezoną keliauja į fotostudijas, kur yra plakami rimbais, jei leidžia sau silpnybę atrodyti rimti.
Netekę kantrybės fotografai dramatiškai dūsauja ir beldžiasi į sužvaigždėjusių niekšelių širdis graudulingomis frazėmis: „Jiems reikia šypsenų. Kitaip jie atsisakys mano paslaugų. O aš turiu vaikų ir kreditų“.
Po tokių žodžių ir akmuo apsiverktų, o žmogus nusišypso net būdamas Rita Miliūte.
Paradoksalu. Šalyje, kurioje televizija rūsčius gyvenimiškus serialus ir kriminalines laidas rodo mieliau nei komedijas, eterio veidai žada visiškai priešingą atmosferą.
Geraširdžiai japonų turistai stabtelėję prie spaudos kioskų vandens ir pamatę vitrinose išdėliotus šitiek laimingų veidų, savo iPhone“—uose ar iPad“—uose skubiai rašo žinutes namiškiams: „Šokis ir daina čia nesibaigia niekada“.
Norisi džiaugtis kartu su jais, bet kažko apninka liūdnos mintys. Šypsotis aš gal dar moku. Tik bėda, kad šią vasarą klaikiai prakaituoju.