Dvi vasaros praėjo nuo dienos, kai Šanchajaus kino festivalyje A.Mamontovas žengė raudonuoju kilimu. Filme “Nerei-kalingi žmonės” kunigą suvaidinęs ir jo muziką sukūręs dainininkas tada rankose gniaužė geriausiam kompozitoriui skirtą apdovanojimą, o Mariui Martinsonui juosta atnešė prizą už geriausią režisūrą.
Vertinimo komisijos pirmininko, garsaus Honkongo režisieriaus Wong Kar Wai komplimentų sulaukęs kūrėjų tandemas šią savaitę pristatė naują savo iššūkį — Honkonge susuktą filmą “Amaya”, pasakojantį apie bastūno iš Europos nuotykius Azijoje.
Moters vardu, reiškiančiu “nakties lietų”, pavadintą filmą jau lydi nemenkas šurmulys — jo scenarijus virto knyga, pažiūrėti juostą gundo speciali fotografijų paroda.
Filmo pasirodymo nekantriai laukė ir A.Mamontovas. 43-ejų dainininkui šis žingsnis į kino pasaulį ypatingas — šįsyk jis ne tik aktorius ir kompozitorius, bet ir vienas rėmėjų.
— Filme vaidinate į Aziją atklydusį europietį Polą. Ar turite su juo bendrų bruožų?
— Polas — toks personažas, kokiu tapti daugelis mūsų kartais pasvajoja.
Maždaug: jei būčiau laisvas, neturėčiau įsipareigojimų, galėčiau leistis į kelionę ir pasijusti prie nieko neprisirišęs.
Filme pasakojama istorija nėra paremta konkrečiais įvykiais. Bet joje yra ir režisieriaus Mario Martinsono patirties — jis ne kartą yra lankęsis Azijoje, ten mokėsi masažo paslapčių. Filme tai daro Polas.
Mano pagrindinė užduotis buvo stengtis išvis nevaidinti, būti natūraliam. Kai matai, kad aktorius filme vaidina, labai blogai.
Aktoriai, parengti teatrui, dirba pagal visai kitą specifiką. Teatre, kad pasiektum auditoriją, reikia sutirštinti spalvas, o kine — kitaip, akies virptelėjimas pasako daugiau nei mosikavimas rankomis.
Maris pasakojo, kad Niujorke matė spektaklį, kuriame vaidino Julia Roberts. Sakė, nesuprato, ką ji ten veikia. Mat dirbti prie-šais kamerą ir žiūrovų salę yra skirtingi dalykai.
— Ar filme tampa aišku, iš kokios šalies yra jūsų personažas?
— Ne, tik miglotai paaiškinama, kad jis yra lyg ir iš Rytų Europos.
— Nėra jokių užuominų į Lietuvą?
— Ne, ir į Latviją — taip pat. Svarstėme tai. Kaip europiečiams visi azijiečiai atrodo vienodi, taip ir azijiečiai europiečius mato lygiai taip pat. Filmui tai nieko neduotų.
— Jūsų herojus nepaima į rankas gitaros?
— Ne.
— Filme kalbate angliškai. Rytų Europos aktoriai dėl to neretai kiek kompleksuoja.
— Aš ir nesistengiau kalbėti taisyklingai kaip britas. Tam reikėtų samdyti britų aktorių.
Bet filmo veikėja, kurią suvaidino latvių aktorė Kristinė Nevarauska, ekrane prabils “Skamp” dainininkės Ericos Jennings balsu. Latvė angliškai kalba su labai ryškiu akcentu, tad įgarsinti jos vaidmenį pakvietėme Ericą. Ji padirbėjo fantastiškai.
— Juostoje kažką sakote ir kinų kalba. Ilgai teko vargti, kol tas frazes išmokote?
— Turėjau trenerę, kuri padeda daugeliui užsienio aktorių.
Gavau iš jos pamokų įrašus. Man labai gaila, kad Maris ne viską, ką aš ten kiniškai kalbėjau, sudėjo į filmą. Nes išmokti nebuvo lengva — ten toks dialektas, kad, kiek kitaip ištarus garsą, pasikeičia žodžio reikšmė.
— Kokią nuotaiką kuria ši juosta?
— Filmas yra šviesus, plaukiantis, neslegiančiai melancholiškas.
Yra komiškų situacijų, epizodų, sukeliančių šypseną. Paprasta žmogaus istorija.
Tokį filmą gali žiūrėti įvairaus amžiaus žmonės. Dvylikametis mano sūnus pažiūrėjo reklamą ir pasakė, kad būtinai nori pamatyti šį filmą. Žinoma, jis negali būti objektyvus, bet, kita vertus, “Nereikalingi žmonės” jam nesukėlė jokio susi-domėjimo.
— Filme ne tik vaidinate. Jam parašėte muziką. Bet ar tiesa, kad padėjote jį ir įkvėpti?
— Visus pagrindinius sprendimus darė Maris. O filmas atsirado tik todėl, kad prieš porą metų su Mariu dalyvavome Šanchajaus kino festivalyje — pristatėme filmą “Nereikalingi žmonės”.
Kitą dieną po peržiūros viešbutyje prie mano staliuko per pusryčius priėjo aktorė Kaori Momoi. Pasakė, kad susižavėjo filmu, nemiegojo visą naktį ir labai norėtų su mumis padirbėti.
Grįžus į Lietuvą, reikalai pajudėjo — Maris parašė scenarijų, nusiuntė jį Kaori.
Veiksmas turėjo vykti Japonijoje, bet filmuoti ten — ne taip paprasta, reikia ilgalaikio įdirbio, pažinčių.
2009-ųjų pradžioje “Nereikalingus žmones” pristatėme festivalyje Honkonge. Pasiūliau Mariui naują juostą filmuoti ten.
Jis sutiko, pakoregavo scenarijų. Siužeto perkėlimas į Honkongą suteikė istorijai papildomų akcentų. Mat tarp kinų ir japonų tvyro ilgametė įtampa, yra senų nuoskaudų. Tai, kad Kaori herojė filme kalba kinų kalba su japonišku akcentu — mums smulkmena, o Azijoje bus didelė intriga.
— “Amayos” istorija, vykstanti Azijoje, suprantama platesnei auditorijai nei “Nereikalingų žmonių” siužetas apie lietuvius. Tikslingai siekėte išeiti į tarptautinius vandenis?
— Ne. Tačiau vien K.Momoi vardas, bent jau Japonijoje, šiam filmui turėtų atverti daug durų.
Kai Japonijos ambasadų Vilniuje ir Rygoje darbuotojai išgirdo, jog ji atvyksta į filmo premjerą, nepatikėjo tuo.
Lietuvoje apie ją esame girdėję mažiau, o Azijoje ji yra nusifilmavusi daugiau kaip 70 juostų, dirbusi su garsiausiais režisieriais. Kultinė aktorė, kurią Japonijoje visi pažįsta.
Jos įvaizdis — ypatingas. Visąlaik su cigarete dantyse, nusprendusi niekada neištekėti — o tai Japonijoje jau yra iššūkis. Jos gyvenimo draugas jaunystėje Anglijoje dirbo muzikos žurnalistu, vėliau sukosi muzikos versle, pasirašė sutartį su garsia britų pankroko grupe “The Clash”, pažįsta didžiausias pasaulio muzikos žvaigždes.
— Filme atsiradęs britų aktorius Dexteris Fletcheris — jūsų idėja?
— Taip. Su juo esame pažįstami daugelį metų. Scenarijuje yra personažas — juokingas turistas, kuriam Dexteris puikiai tinka.
Mat jis — ir gyvenime juokingas, jo žvilgsnis vaikiškas. Su juo bendraudamas visada šypsaisi. Žmogus ne iš šio pasaulio.
Jis kažkur skrenda — dešimt centimetrų nuo žemės. Jau seniai pakalbėdavome, kad kada nors nusifilmuosime kartu. Atsirado galimybė, ir tai tapo tikrove.
— Filmavotės šviesiai nusidažęs plaukus, ant kojos išpiešta tatuiruote. Kas tai sugalvojo?
— Tapti peroksidiniu blondinu — mano idėja. O tatuiruotės užsimanė Maris. Buvo įdomu. Mane nuvežė į tokį Honkongo rajoną, kuriame verda naktinis gyvenimas, pilna keistų parduotuvėlių, renkasi tik vietiniai.
Siaurais laiptais nuvedė pas kažkokį tatuiruočių meistrą. Budos skulptūrų pristatyta, po kambarį vaikas bėgioja, čia pat žmona valgyti gamina.
Toks išsitatuiravęs bičas paguldė ant kušetės ir dvi valandas specialiais dažais paišė ant kojos — aš ir užmigti spėjau.
Porą dienų su ta “tatuiruote” vaikščiojau. Buvo juokingiausia, kai vakare bendraudamas “Skype” parodžiau ją žmonai. Inga pamanė, kad ta tatuiruotė tikra, apstulbo. Pasakė, kad labai negražu, ir pabėgo nuo kompiuterio. Turėjau raminti, kad čia — tik piešinys (juokiasi).
— M.Martinsonas jau pristatė ir knygą “Amaya”. Ką apie ją manote?
— Jos dar neskaičiau. Spėju, kad ji daug nesiskiria nuo pradinio “Amayos” scenarijaus. Pirma norėčiau pamatyti filmą salėje, su žiūrovais, po to imsiuosi knygos.
— Tikitės, kad filmas sulauks daug dėmesio užsienyje?
— Planuojama keletas apsilankymų tarptautiniuose festivaliuose. Juosta bus rodoma ir JAV — tiesa, kitu pavadinimu.
— Šanchajaus kino festivalyje už muziką filmui “Nereikalingi žmonės” pelnėte geriausio kompozitoriaus apdovanojimą. Norite tai pakartoti?
— Nežinau. Apdovanojimai — smagu, bet prie minčių apie juos neprisirišu.
Tik keista, kad tai Lietuvoje nesulaukė didesnio atgarsio — labai daug diskutuojame, kai užimame paskutinę vietą “Eurovizijoje”, bet nemokame pasidžiaugti savų žmonių laimėjimais.
— “Nereikalingi žmonės” sulaukė nemenko pripažinimo. Ar vėliau jums siūlė filmuotis ir kiti režisieriai?
— Ne. Man dėl to neskauda galvos. Tiesa, kvietė į kažkokį televizijos serialą, bet man nebuvo įdomu.
Man būtų įdomu padirbėti, pavyzdžiui, su Emiliu Vėlyviu. Žinoma, jei patiktų scenarijus. Man labai patinka šio režisieriaus darbai, ypač filmas “Zero II”. Fantastika. Žavi jo požiūris — Emilis yra pagaliau Lietuvoje atsiradusio komercinio kino simbolis.
Tačiau Lietuvoje kino bendruomenė susiskirsčiusi į grupeles, nusistačiusias viena prieš kitą. Nusifilmavai pas vieną režisierių — kitas nepakvies. Skruzdėlyno dydžio intrigos.
— Ar tiesa, kad į filmo kūrybą įdėjote ir savo pinigų?
— Taip. Ar daug? Tegu tai lieka paslaptis. Dalį savo santaupų. Kuriant filmą buvo kritinė akimirka, kai neatėjo pažadėtos lėšos. Buvo telikusios kelios filmavimo dienos, ir viskas sustojo. Savaitę nieko neveikėme, vaikščiojome po Honkongą. Nusprendžiau prisidėti. Tai — lyg investicija. Galima sakyti, dabar esu filmo akcininkas.
— Su žmona pasitarėte?
— Ji mane palaikė. Bet aš ir nenusimoviau paskutinių kelnių, neišleidau tiek, kad mano vaikai liktų nevalgę.
— Kurdamas muziką filmui, ieškojote azijietiškų akcentų?
— Ne, man nepatinka toks “tiesiai į kaktą” požiūris. Perskaitęs scenarijų, mintyse išgirdau, kaip ta muzika turėtų skam-bėti. Paprašiau Kalėdų Senelio, kad atneštų bambuko medį.
Po eglute jį radau, iš jo pasigaminau muzikos instrumentą.
Jis filmo garso takelyje skamba tik keliuose epizoduose. Bet bambuko skleidžiamas garsas man labiausiai susijęs su Azija, jis padėjo įsijausti į Honkongo dvasią. “Nereikalinguose žmonėse” muzikai teko svarbesnis vaidmuo nei filme “Amaya”. Bet tai nereiškia, kad šįkart man buvo mažiau darbo.
Šalia instrumentinių kūrinių filme skamba trys dainos. “The World Is Full Of Love” parašiau 2001-aisiais, kai pirmąsyk viešėjau Honkonge. Skamba kaip išgalvota istorija, bet daina į galvą atėjo būtent ten, plaukiant keltu.
Lietuvoje radijas netransliuoja mūsų šalies atlikėjų dainų, įrašytų angliškai, o Latvijoje ji jau populiari.
Kita daina — “Rock’n’roll Hall Of Fame” — skamba ekrane slenkant titrams, jos nuotaika yra visiškas filmo kontrastas.
O trečią kūrinį “Heal” dainuoja hiphopo atlikėja iš Detroito Monica Blaire. Ją surasti padėjo mano bičiulis iš JAV pro-diuseris Jonas Dainius Beržanskis.
— Ar žinote gerų muzikantų, kurie tapo ir puikiais aktoriais?
— Taip. Pavyzdžiui, Davidas Bowie, Tomas Waitsas.
Johnny Deppas irgi nebaigė kino mokslų, aktoriumi tapo tik po to, kai pervažiavo visą Ameriką su savo pankroko grupe.
O K.Momoi — buvusi balerina.
Tai paneigia mitą, kad kine gali vaidinti tik profesionalūs aktoriai. Jei filmui tinki kaip tipažas, tai šitai yra viskas, ko reikia.
— Mėgstate į save žiūrėti ekrane?
— Visaip būna. Šiame filme bus scenų, nuo kurių nusuksiu akis.
Esu savikritiškas. Bet požiūris į save — labai subjektyvus. Tai, kas man gali atrodyti blogai, žiūrovams gali patikti.
— Ar nesigailite, kad kinas į jūsų gyvenimą neatėjo anksčiau?
— Ne. Viskas įvyksta savu laiku. Džiaugiuosi, kad tai atsirado dabar, — suteikė galimybę žvelgti plačiau, kitaip įvertinti savo dainas. Mažoje šalyje tai — didelė dovana. Nes kitaip kyla pavojus visą laiką virti savose sultyse.
Bėga nuo savęs
Filme “Amaya” Polas (Andrius Mamontovas) po dramatiško išsiskyrimo su mylimąja Lori (Kristinė Nevarauska) leidžiasi į klajones po pasaulį. JAV, Čilė, Japonija, Indija, Tailandas... Po trejų metų Polas atsiduria Honkonge. Čia jį likimas suveda su Amaya (Kaori Momoi) ir jos komiška šeimyna.
Gilindamasis į kojų masažo subtilybes Amayos svainio Tao (Lau Dan) masažo salone, “keistuolis” vakarietis Polas susipažįsta su gražuole Jasmine (akt. Monie Tung).
Tačiau praeities jausmai dar gyvi vyro širdyje. Jie atgimsta netikėčiausiu metu netikėčiausioje vietoje.
Trys skirtingos moterys padeda Polui išgyventi dar nepatirtas žodžių “meilė”, “ilgesys”, “džiaugsmas”, “išsiskyrimas” prasmes ir iš naujo atrasti gyvenimo pilnatvę.
Filme tyrinėjami ne tik žmonių santykiai, bet ir kultūriniai Rytų bei Vakarų skirtumai. Kartais jie virsta komiškomis, kartais absurdiškomis situacijomis.