- Adrija, tai kokios veislės tas šuo?
- Grifonas.
- Bene su grifu maišytas?
- Na, kaip yra jorkšyras, taip yra ir grifonas. Tik šis - blogesnis variantas. Vieni draugai pirmąkart išvydę mūsų kalytę tarė: “Na, pasakyk, kad tu ją radai!” Sakau, – ne, pirkau ir dar brangiai! (juokiasi.)
- Suprask, tai ne tas šuo, kuris pavargusiai po filmavosi aktorei atneša šlepetes?
- Ne! Ji mane aploja, išbara už tai, kad namuose per mažai būnu.
- Vardą bent bjaurų kalaitei davėte?
- Kaip tik gražų – Juką. Su potekste, kad pavardė – Chodarkovskaja, bet... (Michailas Chodarkovskis - buvęs Rusijos oligarchas, vadovavęs „Jukos” kompanijai, - aut.past.)
- Tikėkimės kada nors išvysti Juką seriale “Širdys paklydėlės”. Beje, kaip šį televizijos filmą pati pristatytumėte žmogui, kuris nematė nei vienos “Širdžių paklydėlių” serijos?
- Pasakyčiau, kad šiame seriale jis turi galimybę pamatyti kino legendas, ko šiaip Lietuvos kine nebepamatysi. Čia vaidina Vaiva Mainelytė, Vytautas Tomkus, Ferdinandas Jakšys. Tai būtų esminis momentas.
- O kas nusvėrė lėkštelę, kad pasakėte “taip” serialui “Širdys paklydėlės”?
- Gal pats vaidmuo?
- Ta blogoji Rita, pravarde Musė, kuri engia vargšus senelius, naivias merginas į užsienį veža, visiems kenkia? Pateisinimų kokių nors įmanoma rasti tokiam herojui?
- Visų pirma man įdomu vaidinti personažą, kurį ir pačiai ne taip lengva išteisinti - reikia pasitelkti tam tikras aktorines priemones. Kitas dalykas – mano galva, tokių žmonių, kaip Rita, pasaulyje iš tiesų yra, ir nemažai. Ir apsisaugoti nuo jų nėra paprasta, ypač padoriam, geram žmogui. Jam niekada nešaus į galvą, kad gali būti tokio masto niekšybės. Tarkime, kad marti galėtų apnuodyti savo uošvį, kad įkištų į senelių namus. Aš, pavyzdžiui, gyvenime nesugalvočiau, kad taip iš tiesų galėtų nutikti. Nė už ką nenorėčiau patikėti, kad taip galima pasielgti... Neturiu tikslo perspėti žiūrovus. Bet jiems būtų neprošal bent jau suvokti, kad tokių žmonių vis dėlto yra, ir kad jie turi savo logiką gyvenime, savo supratimą... Pavyzdžiui, viename serialo epizode, kai puoliau savo vyrą, o mano uošvis šiurpo nuo to, kokia aš bloga, pasakau jam kuo ramiausiai tokią frazę: “Tai koks jūs pats kvailys, kad išauginote tokį durną sūnų, kurį galima šitaip vynioti aplink pirštą?” Štai toks mano herojės požiūris.
- Jos vyras – gyvenime daug pasiekęs medikas, profesorius, darbe itin vertinamas kolegų, o namie – skuduras ir tiek? Pamenu, jį vaidinantis Jonas Braškys kartą aistringai ginčijosi: negali visuomenėje gerbiamas žmogus leistis taip menkinamas šeimoje. Bet, ko gero, gyvenime gali būti visaip?
- Manau, net labai daug tokių atvejų. Aš pati pažįstu tokių žmonių. Bet, kaip ir sakiau, kai žmogus yra padorus, jis nesuvokia, kad galima taip niekšingai elgtis. Jam sunku patikėti, kad gali būti toks elgesys, ir jis pralaimi, nes nėra pasiruošęs. O tokie kaip Rita visada turi bent šešis ėjimus į priekį: ji paskaičiuoja visas savo galimybes ir kai tik susiduria su kokia nors kliūtimi, greitai keičia kryptį – čia pat, tą pačią sekundę, nes yra pasiruošusi viskam. “Jeigu jis taip – tai aš taip, jeigu jis kitaip – tada aš šitaip.” O jis gi nėra numatęs nieko, todėl vargšas tiesiog praranda amą... Bet man kaip tik tokį personažą vaidinti įdomiau nei gerą.
- Serialo pradžioje jums teko suvaidinti save, tiksliau, Ritą, prieš 20 metų. Grįžti atgal buvo smagu?
- Na, ne save aš vaidinau - tikrai nebuvau tokia kvaiša kaip jinai. Ir prostitute niekada nebuvau... (juokiasi.)
- Toje scenoje “prieš 20 metų” vaidinote drauge su Andriumi Kaniava, kurį, ko gero, pažįstate jau daugiau nei du dešimtmečius?
- Na, taip, ne vakar susipažinome. Mudu su Kaniava – bendrakursiai. Kartu daug esame vaidinę, “Likimo valse” visus metus drauge filmavomės. Ir studijų metais buvo daugybė etiudų, dar kažko... Žodžiu, aš Kaniavai - ne stebuklas, jis man irgi. (juokiasi.)
- Šią vasarą su “Širdimis paklydėlėmis” jums teko daug filmuotis Trakuose. Ištaikėte akimirkų pasigrožėti ežerais, dabar – geltonuojančiu rudeniu, ar matote tik filmavimo kameras?
- Aš nesu didelė Trakų gerbėja. Manęs vieta, kurioje susiburia 150 turistų, kažkaip nežavi.
- O kas žavi?
- Labiau patinka atokesnis vienkiemis. Idealus savaitgalis – sodyboje, kurioje, ačiū Dievui, nėra žmonių, ir kur tikrai gali vaikščioti plikas-nuogas šimtą metų, niekas neateis, nepamatys.
- Ir su meškere pasėdėti...
- Taip! Aš esu iš tų, kurios žvejoja, nardo, plaukioja. Man nėra jokios tragedijos, jei neišvažiuoju į Turkiją ar Egiptą. Užtat mielai važiuočiau į Peru ar Čilę.