Režisierius T.Hooperis, savo naujausią darbą vadina vienu reikšmingiausių potyrių. “Tai nėra istorija apie žmogų, kuris trokšta valdžios. Tai istorija apie žmogų, kuris atiduotų viską, kad tik nebūtų karalius”, — “TV antenai” pasakojo jis.
Šeimos vadinamas tiesiog Bertie, Jorko kunigaikštis Albertas, kurio vaidmenį atlieka aktorius Colinas Firthas, yra Bakingamo rūmų gėda. Nuo vaikystės mikčiojantis jaunesnysis karaliaus Jurgio V sūnus, kovodamas su šiuo kalbos defektu, išbandė visus rimtų gydytojų ir šarlatanų siūlomus būdus — nuo rūkymo iki akmenų laikymo burnoje.
Tačiau nė vienas jų nepadėjo. Albertas, pavargęs nuo nuolat patiriamo pažeminimo tiek karališkuosiuose rūmuose, tiek gydytojų kabinetuose, nuleidžia rankas.
Atokvėpis trunka neilgai — jo vyresnysis brolis Edwardas, turintis pirmumo teisę į sostą, jos netenka vesdamas išsiskyrusią moterį amerikietę Wallis Simpson.
Tuo metu prasideda Antrasis pasaulinis karas. Albertui tenka dvigubas iššūkis — vesti tautą į mūšį ir kartu kovoti su savo paties demonais.
Šioje kovoje karaliui padeda žmonos Elizabeth surastas gydytojas Lionelis Logue (Geoffrey Rushas).
Tamsūs rūmų koridoriai
“Dviejų visiškai skirtingų vyrų santykiai virsta tikra draugyste, ir būtent ji yra geriausias vaistas Albertui.
Juk jis nuo mažens buvo auginamas kaip kareivis: muštruojamas despoto tėvo, mušamas dėl to, kad buvo kairiarankis, verčiamas miegoti su geležiniais kojų įtvarais, kad šios nebūtų šleivos. Nenuostabu, kad jis pradėjo mikčioti”, — pasakojo T.Hooperis, kurį L.Logue asmenybė suintrigavo dar ir dėl to, kad jis buvo australas.
“Kadangi pats esu brito ir australės sūnus, savo kailiu patyriau, kas yra šaltos internatinės Anglijos mokyklos ir kaip maloniai po jų veikia Australijos kultūra. Pastaroji yra antiklasinė, antihierarchinė, itin demokratiška — absoliuti priešingybė britiškai Bertie aplinkai ir asketiškam auklėjimui”, — įsitikinęs režisierius.
Slapti gydytojo užrašai
“Karaliaus kalboje” — daug asmeninės patirties ir išgyvenimų. Mat scenarijaus autorių Davidą Seidlerį nuo vaikystės taip pat kamavo itin sunkus mikčiojimas.
Princas Albertas, kuris vėliau tapo karaliumi Jurgiu VI, buvo jo vaikystės idealas kaip žmogus, atkakliai kovojęs su savo negalia.
Tyrinėdamas įvairias karaliaus biografijas, D.Seidleris aptiko Lionelio Logue pavardę ir užuodė gerą istoriją. Scenaristui pavyko surasti gydytojo sūnų Valentine'ą, kuris jam perdavė tėvo darbo užrašus. Tarp jų buvo ir karaliaus medicinos kortelė.
Davidas parašė laišką karalienei našlei Elžbietai, dabar valdančios karalienės Elizabeth II motinai, prašydamas leidimo statyti pjesę. Tačiau atsakymas buvo neigiamas. Karalienė našlė paprašė, kad istorija nebūtų nagrinėjama tol, kol ji bus gyva, nes vyro patirtos kančios jai yra skaudi tema.
Iš pagarbos monarchei D.Seidleris laukė, kol galiausiai 2005-aisiais teatro scenoje pasirodė pjesė, patraukusi režisieriaus T.Hooperio dėmesį.
Ar monarchai keikiasi?
“Mums pasisekė, kad juostą kurti padėjo ne tik žmogus, savo kailiu patyręs, ką reiškia mikčioti. Ieškodami filmui tinkamos vietos, sužinojome, kad netoliese gyvena Lionelio anūkas Marcas, išsaugojęs dar niekam nematytus senelio užrašus.
Tie faktai ir citatos buvo tikras lobis”, — radiniu džiaugėsi režisierius.
“Bakingamo rūmai niekada nebendradarbiauja kuriant tokius projektus. Niekas nežino, ar karalienė matė nors vieną apie ją ar jos šeimą sukurtą juostą. Tai niekada nekomentuojama, o apie dalinimąsi informacija negali būti nė kalbos”, — tikino kino kūrėjas.
Paklaustas, kiek tiesos yra kadruose, kuriuose karalius keikiasi, T.Hooperis nusišypsojo: “To negalime garantuoti šimtu procentų, tačiau mikčiojimo gydymas keiksmažodžių terapija XX amžiaus pradžioje buvo viena populiariausių praktikų — kas gali būti maloniau už galimybę gerai paburnoti?”
Didžiausias ramstis — žmona
O burnoti Albertui tikrai buvo dėl ko. Tikrasis sosto įpėdinis Velso princas Edwardas buvo “šaunusis ponas” — stilingas, gražus, iškalbingas, mylimas žmonių.
Tuo tarpu Bertie, mikčiojantis kuklus šeimos žmogus, be proto mylintis savo žmoną ir dukteris, svajojo apie ramų gyvenimą.
“Vien pažvelgus į nuotraukas, kuriose įamžinti Bertie tėvai Jurgis V ir karalienė Marija su vaikais, į Alberto ir Elizabeth bei jų mergaičių nuotraukas, matyti didžiulis skirtumas.
Pirmieji atrodo šalti ir oficialūs, tuo tarpu Bertie ir jo žmona nevengė fizinio kontakto ir buvo nuoširdžiai laimingi kartu”, — įžvalgomis dalijosi T.Hooperis.
Pasak jo, žmona buvo tvirčiausias vyro ramstis, nes nenuleido rankų ieškodama būdų pagelbėti sutuoktiniui. Ji dalyvaudavo vyro gydymo seansuose ir padėdavo jam atlikti kalbos pratimus.
Žmona turėjo didelę įtaką Bertie pažangai, palaikė jį, todėl jis ją dievino. Daug kas sakė, kad be Elizabeth palaikymo Albertas nebūtų tapęs karaliumi.
Kalbos per radiją
Tarpukariu Europoje vienai po kitos žlungant monarchijoms, ketvirtasis dešimtmetis tapo tikru išbandymu ir Britanijos imperijai. Karališkajai šeimai reikėjo grąžinti tautos ir kolonijų tikėjimą šia valdžios forma.
Karalius Jurgis V, Bertie tėvas, sumanė naująsias technologijas, tiksliau — radiją, panaudoti patriotizmui stiprinti, transliuojant monarchų kalbas bene ketvirčiui pasaulio — 58 Didžiosios Britanijos kolonijoms.
“Argi ne ironiška, kad Albertas tapo karaliumi būtent tuo metu, kai radijas buvo ant populiarumo bangos, o išankstiniai įrašai ir montažas dar neegzistavo — buvo tik tiesioginis eteris?” — retoriškai klausė T.Hooperis.
Pagražinta tikrovė
Išlikusiuose to meto archyvuose būta daug netikrumo.
“Oficialiose sveikinimo kalbų nuotraukose Albertas vaizduojamas apsikarstęs regalijomis, išdidžiai sėdintis priešais mikrofoną. Filme jį matysime kitokį.
Mat iš tikrųjų monarcho kalbos buvo transliuojamos iš mažo, jaukaus kambarėlio jam stovint ant stalo priešais atlapotą langą ir vilkint prasagstytus marškinius”, — šypsosi T.Hooperis ir priduria, kad kai kurios filmo scenos yra tikslūs L.Logue dienoraščio atkartojimai, o kai kurios sukurtos remiantis tuo metu gydytojo praktikuotais terapijos metodais.
“Filme pasakojama apie palyginti nesenus įvykius. Be to, čia vaizduojamas karalienės Elizabeth II tėvas, todėl stengiausi istoriją pateikti kuo tiksliau, — tikino režisierius. — Juostą “Karaliaus kalba” galima pavadinti linksmu pasakojimu apie rimtus dalykus.
Geriausias būdas sujaudinti žiūrovus ir priversti juos verkti — iš pradžių prajuokinant. Tam, kad jie atsipalaiduotų ir ramiai atvertų savo širdį tikroms emocijoms.”