— Esate rašytojas, scenaristas, režisierius, aktorius... Kuri iš šių profesijų traukia labiausiai?
— Droviausia prisipažinti, kad esi poetas. Tačiau iš tikrųjų viskas pasideda nuo poezijos. Net ir proza. Kiekvienas sakinys privalo būti ritmiškas. Rašytojas turi turėti kalbos jausmą. O kalbos jausmą labiausiai palaiko poezija.
— Tad jūsų didžiausias pašaukimas — poezija?
— Poezija nėra pašaukimas. Ji praplečia mąstymą, savęs suvokimą, padeda suprasti pasaulį.
Juk poezijoje nėra logiškos kalbos, joje keistai jungiasi žodžiai, kurie netikėtai ima ir vienas prie kito prilimpa. Poezijos išmanymas veikia kalbos intuiciją. Rašytojas dažnai priklauso ne tik nuo proto, bet ir nuo kalbos. Kartais sakoma, kad rašo pati ranka. Bet ranka juk rašo tai, ką žmogus nori užrašyti.
— Ar šiuo metu dar kuriate eiles?
— Dabar daugiau rašau proza, nors net nežinau, kaip tai būtų galima pavadinti. Tai toks savotiškas žanras.
— Kas jus įkvepia?
— Pasakymas “įkvepia” — keistas. Mane paskatina kolegų kūryba, festivaliai, poezijos šventės, susitikimai su rašytojais, kūrybos vakarai.
— Ar daug vaidmenų sukūrėte teatre? Kurie iš jų įsimintiniausi?
— Atvirai sakant, niekada nesu skaičiavęs. Nesu ryškus teatro aktorius. Teatre vaidinti pradėjau gana vėlai, nes baigęs aktoriaus meistriškumo studijas nuėjau mokytis režisūros.
— Kokius vaidmenis kuriate dabar?
— Šį vakarą (kai kalbėjomės, sausio 27ąją, A.Šlepikas šventė savo gimtadienį. — Aut.) vaidinsiu Juliaus Dautarto režisuotame spektaklyje Mariaus Katiliškio kūrinių motyvais “Paskendusi vasara”.
— Jau seniai įkėlėte koją ir į televizijos pasaulį — kuriate serialus, pats juose vaidinate. Dauguma teatralų tai vertina skeptiškai.
— Matyt, nesu tikras teatro aktorius. Nes nesu iš tų, kurie labai trokšta suvaidinti kokį nors lemtingą vaidmenį, tarkim Hamletą. Esu labiau režisierius, o aktoriaus ir režisieriaus mąstymas šiek tiek skiriasi.
Jau seniai galvoju, kad reikėtų baigti vaidinti teatre. Teatras man vis mažiau ir mažiau įdomus. Gal todėl, kad aktoriai tampa tik funkcijų atlikėjais? Teatras artėja prie performanso. O performansus galiu daryti pats.
Ar pastaruoju metu matėte spektaklių, kurie būtų sukrėtę iki sielos gelmių? Manau, kad tai — tik iliuzija. Mane vis labiau domina kinas ir proza.
— Esate kūręs TV serialus “Kartu”, “Gedimino 11”, “Sniego skonis”, “Nekviesta meilė” ir kitus. Bet šį žanrą kažkada esate išvadinęs muilu ir šlamštu...
— Kaip sakė latvių poetas Uldis Berzinis: “Šiandien sakau taip, rytoj — kitaip, nes aš esu žmogelis mažas...”
Iš tikrųjų serialų nėra ko keikti. Reikia jais džiaugtis ir puoselėti, nes juose daugybė žmonių gauna darbą.
Kitas geras dalykas — kaimo ir paprasti žmonės, kurie visą dieną dirba, grįžę namo įsijungia televizorių, pamato meilės istoriją ir jiems linksma. Ar manote, kad jie turėtų žiūrėti Ingmaro Bergmano filmus?
— Ar jums įdomu tai kurti?
— Įdomu. TV serialas — sudėtingas žanras. Jis turi daugybę taisyklių ir suvaržymų, kurių reikia laikytis. Ir tame narve, į kurį tave įspraudžia, yra viskas — žiūrovų auditorija, reitingai, tikslinės grupės...
Rėmai, kuriuose reikia sukurti kažką įdomaus žiūrovui, o pačiam pajusti kūrybinį pasitenkinimą.
— Kurį iš serialų jums kurti buvo įdomiausia?
— “Moterys meluoja geriau” pilotinę seriją. Beveik visos aktorės buvo naujos — Jurgita Jurkutė, Jūratė Budriūnaitė, Inga Norkutė. Marius Jampolskis tada pirmąkart susitiko su Ramūnu Rudoku.
Smagios buvo ir “Nekviestos meilės” serijos su Vytautu Šapranausku ir Adolfu Večerskiu. Tai — puikūs aktoriai, kupini kūrybinių idėjų.
— Ar šou laidą vesite pirmą kartą?
— Televizijoje esu ne naujokas, tačiau tokioje laidoje — pirmą kartą. Man patiko laidos idėja.
Kažkada seniai, kai dar vedžiau LTV laidas “Nuojautos” ir “Ties riba”, svajojau kurti kažką apie paprastus žmones.
Norėjau, kad jie papasakotų apie save, savo gyvenimą, motiną, tėvą, seserį, šeimos istoriją.
— Ar manote, kad bet kuris žmogus gali būti įdomus kitiems?
— Manau, kad taip. Nes ir pačios geriausios knygos dažniausiai būna apie paprastus dalykus. Kai sužinojau, kad laidoje dalyvaus paprasti žmonės, sutikau.
— Ar tai nebus tik dar viena žvaigždžių kalvė?
— Nemanau. Tai — tik galimybė pasirodyti paprastam žmogui.
— Ar lengva dirbti su kolege aktore Inga Norkute?
— Tiesą sakant, mes labai nutolę vienas nuo kito. Aš kalbinu žmones, o Inga su jais žaidžia, pristato rungtis. Mes net fiziškai esame toli vienas nuo kito. Tik pasisveikiname ir atsisveikiname kartu.
— Ar smagu vesti tokią laidą?
— Smagu. Laida ilga, trunka 90 minučių, nepratus daug kalbėti labai džiūsta burna (juokiasi).
Nemaniau, kad bus tiek daug jaudulio. Tai — žanras, kurio taisykles reikia išmokti. Man buvo įdomu pabandyti, ar sugebėsiu. Labai dažnai kritikuojame laidos vedėjus, todėl tai — iššūkis pačiam sau. Manau, kad būsiu kritikuojamas ir aš, todėl iš anksto sutinku su visomis pastabomis.
— Ar neapmaudu, kad nors talentingų, gabių ir įdomių žmonių yra daug, jie tampa žinomi tik tada, kai parodo televizija?
— O ar yra koks nors kitas būdas juos pamatyti? Ši laida ir nori parodyti gabius žmones, kurie neturi kitų galimybių būti žinomi.
— O kam labiausiai gabus jūs? Kitaip sakant, ką gali Šlepikas?
— Labiausiai moku erzinti žmones (juokiasi). Galiu nemažai, tačiau stebuklingų talentų neturiu. Galbūt esu neblogas režisierius, gana gerai jaučiu eilėraščio, laidos ar serialo struktūrą. Bet esu visiškai negabus matematikai.
Pamenu, kai dar buvau studentas, po paskaitų gana vėlai grįždavau namo, o gyvenau tolokai, prie Šilo ežero. Nuolat vėluodavau į autobusą, nes niekaip nesuderindavau tvarkaraščio, man tai buvo per sudėtinga. Autobuso ir mano keliai nuolat išsiskirdavo.
— Ar esate pakliuvęs į nepavydėtiną situaciją?
— Esu dvejus metus tarnavęs sovietų armijoje. Man tai buvo labiausiai nepavydėtina situacija. To nenorėčiau pakartoti.
— Ką veikiate laisvalaikiu?
— Dalyvauju “Proto mūšiuose”. Tai — labai populiarus intelektualus žaidimas, kurį kiekvieną pirmadienį ir antradienį su draugais — mėgėjų futbolo komanda “Prelegentai” — žaidžiame viename iš sostinės barų. Ten kartais susirenka daugiau nei 20 komandų, būna labai įdomu.
Galiu pasigirti, kad mūsų komanda šiuo metu užima antrąją vietą!
Juokėmės, kai kartą Choras (Linas Zareckas) pasišaipė: “Tokie visi proto bokštai, o kažkokiems “žasams” prakišo!”
— Kas buvote praėjusiame gyvenime?
— Žuvis. Visą gyvenimą man patinka žuvys. Ir kaip gyvūnai, ir kaip maistas.
Mėgstu ir žvejoti, ir stebėti, ir auginti. Šalia namo išsikasiau tvenkinį, į kurį prileidau visokių žuvų. Nuvažiuoju prie ežero, prigaudau raudonsparnių, kuojų, ešerių. Paleidžiu į tvenkinį, vėliau pagaunu, pasidžiaugiu ir vėl paleidžiu. Kitais metais vėl pagaunu ir džiaugiuosi, kad jos pergyveno dar vieną šaltą žiemą.
— Laidos reklaminėje nuotraukoje jūsų įvaizdis bravūriškas. Ar gerai jaučiatės su cilindru?
— Puikiai! Net gailiuosi, kad man neleido su juo vesti laidos!
AMŽIUS: 45 metai.
ZODIAKO ŽENKLAS: Vandenis.
ŠEIMA: žmona Irena (45 m.) — ekonomistė. Augina du vaikus.
IŠSILAVINIMAS: baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, įgijo dramos aktoriaus (vadovai — Dalia Tamulevičiūtė ir Rimas Tuminas) ir dramos režisieriaus specialybes.
KARJERA: nuo šaltkalvio tekintojo iki Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriaus ir režisieriaus. Statė spektaklius Vilniaus mažajame ir Kauno dramos teatruose. Kūrė vaidmenis serialuose ir filmuose. Vedė LTV laidas “Nuojautos”, “Ties riba”. Dirbo Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraščio “Literatūra ir menas” vyriausiuoju redaktoriumi. Šiuo metu — kompanijos “Videometra” kūrybos direktorius.
KNYGOS: išleido poezijos knygas “Taika tavo kraujui” (1997) ir “Tylos artėjantis” (2003), novelių rinkinį “Lietaus dievas” (2005).
APDOVANOJIMAI: 1998 m. — Zigmo Gėlės premija už eilėraščių rinkinį “Taika tavo kraujui”, 2004 m. — J.LindėsDobilo premija už novelių rinkinį “Lietaus dievas”, 2008 m. — Sidabrinė gervė už geriausią TV filmą “Nekviesta meilė” (režisierius) ir už geriausią scenarijų (autorius).
BAIMĖS: klaustrofobija.
GYVŪNAI: šuo taksas Dešrius, katė Pilkė.