Į finalinę šventę su būriu auklėtinių atvykusi L.Remeikienė nurungė scenos profesionalę Rūtą Ščiogolevaitę ir trečiojoje vietoje likusį Anatolijų Oleiniką. Šiaulietės pedagogės kūrinys pranoko net 122 dainas.
Į namus su 7000 litų čekiu grįžusią konkurso nugalėtoją prakalbinti buvo sunkoka. Ne tik dėl įtemptos dienotvarkės – kūrėja dar nepratusi nei prie didžiųjų scenų, nei prie dėmesio. Ji neįpratusi ir brautis keliais bei alkūnėmis.
„Aš – ne dainininkė. Jei konkurse būtų buvęs vertinamas vokalas, tikrai nebūčiau nieko laimėjusi”, – pokalbio pradžioje kukliai nusišypsojo praėjusių metų geriausios dainos autorė.
– Tvirtinate, kad nesate dainininkė, bet dainavote ir laimėjote geriausios dainos konkursą. Ar jus nustebino žiūrovų sprendimas? – pasiteiravau 40-metės L.Remeikienės.
– Tikrai netikėjau, kad galiu laimėti. Nelaikau savęs dainininke. Išvykdama į Vilnių su vienos mergaitės motina susiderėjau, kad neparsivešime nieko. Tad pralaimėjau dėžę šampano.
– Tai kelionė iš sostinės į Šiaulius buvo linksma?
– Tą vakarą nebegalėjau nupirkti, nes alkoholiu nuo 22 valandos nebeprekiaujama. Nupirkau ir nuvežiau į namus šeštadienį.
– Jei netikėjote savo kūriniu, kodėl dalyvavote konkurse?
– Atsitiktinumas. Šią pernai vasaros pradžioje sukurtą dainą buvome dainavę studijoje su vaikais. Konkurso dainų registravimas ėjo į pabaigą, kai vienos mergaitės tėvas paklausė, ar nusiunčiau šį kūrinį.
Paragino vieną, antrą, trečią kartą, kol paskutinį registracijos vakarą paspaudžiau kompiuterio mygtuką ir pasiunčiau dainą.
Panašiai buvo ir prieš trejus metus LATGA-A konkurse. Dalyvauti jame apsisprendžiau staigiai, bet į finalą pateko net dvi dainos. Duetu su Romu Dambrausku atlikta „Dėl tavęs” konkurse buvo trečia.
– Kuo daina „Sparnai gerumo” galėjo būti pranašesnė už kitas?
– Nežinau, gal stipriau jautiesi, kai pats parašai ir muziką, ir žodžius. Kai viską sukuri, jauti, kaip turi būti atlikta. Dainuodamas svetimą dainą gali to ir neužčiuopti. O klausytojai jaučia visus niuansus.
Jei man būtų reikėję balsuoti, savo balsą būčiau atidavusi už Lino Adomaičio dainą.
– Kiek jau esate sukūrusi dainų?
– Apie 300. Esu išleidusi tris dainų knygeles su natomis, kompaktinėmis plokštelėmis, dabar vis ruošiuosi išleisti ketvirtą dainų rinkinį.
– Ar dar prisimenate savo pirmąjį kūrinį?
– Be abejo, nors tai buvo senokai – trečioje klasėje. Sukūriau muziką dainai pagal poeto Eduardo Selelionio eiles „Mano dienos”.
– Vadinasi, dainavote nuo mažų dienų?
– Dainavau, bet ne scenoje, o tėvams, draugėms, draugams. Neslėpsiu, svajojau ir apie dainininkės karjerą, bet apie tai svajoja daug mergaičių.
Visą laiką mokiausi – iš pradžių „Juventos” mokykloje, po to Klaipėdos konservatorijoje, Šiaulių universitete.
Specialiai įvykių neskubinu, viskas turi vykti natūraliai, kaip gamtoje: pasėji sėklą, ji išdygsta, stiebiasi daigas, po to pražysta.
– Jei nelaikote savęs dainininke, vadinasi, esate vokalo, muzikos mokytoja?
– Labiau mokau vaikus susidraugauti su muzika. Buvo metas, kai lakstydavau per penkias mokyklas. Dabar tik vienoje rengiu šventes, koncertus, o likusį laiką praleidžiu savo studijoje.
Ketvirtus metus gyvuojanti studija irgi neatsirado staiga.
Ilgai mąsčiau, dvejojau, kol pasiryžau – juk reikia ir norinčiųjų mokytis, ir patalpas išlaikyti.
– Atrodo, kad taip atsargiai kurtas dainavimo studijos verslas jums sekasi?
– Iš tikrųjų dabar, ko gero, turiu optimalų auklėtinių skaičių – muzikos, šokio, judesio, scenografijos mokosi jau per pusšimtį vaikų nuo 3 iki 18 metų. Dirbu viena, todėl daugiau net neaprėpčiau.
Studijoje turiu septynias grupes, vienoje susibūrę vaikų tėvai ir motinos. Turime ir vieną senelį, bet jam atskiros grupės nekursiu. (Juokiasi.)
– Šeimos narius irgi įtraukėte į studijos veiklą?
– Jaunėlė trejų metų Jorė į pirmą koncertą išvažiavo sulaukusi vos dešimties dienų. Galima sakyti, duktė auga čia, studijoje. Keturiolikmečio Beno muzikavimas nelabai domina, kaip ir vyro Egidijaus.
Duktė konkursiniame koncerte Vilniuje nedalyvavo dėl labai paprastos priežasties – 20 vietų autobusėlyje jai neatsirado vietos. Žiauru, tiesa?
– Po pergalės konkurse sakėte, kad iš premijos mėsos gaminių nepirksite. Kokį pirkinį planuojate?
– Mėsos tikrai nepirksiu, nes jos nevalgau. Man reikia elektrinio pianino. Turiu namuose įprastą, bet juo negaliu groti naktimis. O elektriniu galėsiu groti užsidėjusi ausines ir netrukdyti kitų miegui.
– Dalyvavote „Dangaus” projekte, jūsų dainos laimi prizus, bet nesinaudojate atsivėrusia galimybe kopti į didžiąją sceną, nors dažnas lėktų strimgalviais. Kas stabdo – nepasitikėjimas savimi, įgimtas kuklumas?
– Sunku tiksliai pasakyti, nes tas pats žodis gali būti suprastas skirtingai. Viena priežasčių – labiausiai patinka tobulumas, todėl nieko nedarau atmestinai. Viskas turi subręsti.
Ir dabar padainuoju draugų vakarėliuose, kelis kartus pasikvietė į Šiaulius atvažiavęs R.Dambrauskas. Svarbu ryšys su klausytojais, o man ir 30 žmonių gali būti daug.