— Karjerą eteryje pradėjote būdama šešiolikos — radijo stotyje Panevėžyje. Kaip pavyko ten patekti?
— Buvau aktyvi radijo klausytoja. Kartais nuėjusi į vonią atsistodavau priešais veidrodį ir bandydavau įsivaizduoti save TV ar radijo laidų vedėja. Panevėžyje buvo dvi radijo stotys, nusprendžiau, kad reikia nueiti ir pasisiūlyti dirbti.
Gavau vesti laidą apie lietuvišką muziką. Devintokei tai buvo didelis dalykas. Tėvai žiūrėjo kreivai — vylėsi, kad būsiu ekonomistė.
— Baigusi mokyklą išvažiavote gyventi į Klaipėdą.
— Bandžiau stoti į žurnalistikos kursą Vilniuje, bet susikirtau per egzaminą, pritrūko balų. Teko važiuoti į uostamiestį, stoti mokytis komunikacijos į Klaipėdos universitetą. Įsidarbinau radijo stotyje „Vakarų linija”, po to įsiprašiau į radijo stotį „LaLuna”. Dirbau ten gal penkerius metus.
— Šiais metais iš BTV perėjote į LNK. Kas nutiko?
— Mane nupirko. Pirmas sykis, kai pačiai nereikėjo belstis į darbovietės duris, mane pakvietė.
— Daug kas sakys — ar ne per drąsu jaunai merginai šokti į šią laidą vedusios Nemiros Pumprickaitės roges?
— Kai sužinojau, į kokią laidą kviečia, nusijuokiau. Nes kažkokie mano ir Nemiros palyginimai prieš keletą mėnesių buvo pasiekę viešumą.
— Ar kada buvote nusivylusi pasirinktu keliu?
— Vienu metu, kai uždirbdavau palyginti nedaug. Man svarbu ne tik mėgstamas darbas, bet ir atlygis už jį. Bet po to viskas susitvarkė.
— Jums reikia daug pinigų?
— Taip, esu išlaidi. Kad žmogus gerai dirbtų, jam reikia ir gero, visaverčio poilsio. O tam reikia pinigų.
— Ar svajojote apie kitą profesiją?
— Neatmečiau galimybės studijuoti ekonomiką — tėvai to norėjo. Net buvau įstojusi jos mokytis, bet pasirinkau žurnalistiką.
— Lietuvoje manoma, kad patekti į eterį talentingiems žmonėms nėra lengva.
— Patekti į tą ratą tikrai sunku. Atvykusi į Vilnių siuntinėjau savo gyvenimo aprašymą ir į radijo, ir į televizijos stotis. Metus nesulaukiau nė vieno atsakymo.
— Ir ką veikėte?
— Teko padirbėti kontoroje „nuo aštuonių iki penkių”. Buvau vieno prekybos centro rinkodaros vadovė. Atsikandau to darbo per aštuonis mėnesius. Sėdėti biure ir laukti, kada galėsi eiti namo, — ne itin smagu.
Darbas televizijoje dėl laisvesnio, neprognozuojamo grafiko ir nuolatinio adrenalino — kur kas įdomesnis. O aš save vadinu visiška adrenalino fanatike.
— Ir koks gi tas grafikas?
— Kai kuriomis dienomis leidžiu sau ilgai pamiegoti. Darbingiausias laikas man, kai reikia rašyti ar ruoštis pokalbiui — vėlyvi vakarai.
Trečiadieniais, penktadieniais ir sekmadieniais važiuoju į televiziją. Kitomis dienomis daug skaitau, sportuoju — žaidžiu lauko tenisą.
Dar laisvalaikiu planuoju atostogas. Esu kelionių maniakė. Porą vasaros mėnesių ketinu turiningai praleisti laiką.
Bent porą savaičių pasyviai gulėsiu prie baseino kokiame saulėtame krašte. Noriu ten, kur šilta.
— O koncertai?
— Jų nemėgstu. Ateini, žiūri iš tolo. Buvau Stingo koncerte — labai nusivyliau.
Kur kas patogiau su gera aparatūra gerų koncertų įrašus žiūrėti namuose. Man tie masiniai renginiai nėra labai patrauklūs. Teatras — taip, patinka.
— Mėgstate vaikščioti į parduotuves?
— Taip, bet tada, kai man tikrai kažko reikia. Pažiūriu į lentynas — vienas, du, trys ir apsiperku.
— Ką norėtumėte nusipirkti, bet negalite sau to leisti?
— Naują automobilį. Saugesnį ar patogesnį. Prieš keletą mėnesių kaip tik patyriau avariją — įvažiavau į labai prabangų automobilį. Bet draudimas viską apmokės.
— Gatvėje jus jau bado pirštais?
— Žinių laidų vedėjai — ne pramogų pasaulio žvaigždės. Jų nemedžioja paparacai, neprašo autografų. Be to, ekrane turbūt atrodau vyresnė ir rimtesnė nei tikrovėje (juokiasi).
— Nes tenka dėvėti tvarkingus kostiumėlius?
— Taip. Dėviu juos tik darbe. Tikiuosi, ir Lietuvos televizijose žinių vedėjai kada nors išlįs iš tų tvarkingų kostiumų. Reikia eiti koja kojon su mada.
— Nenorėtumėte vesti pramogų laidos?
— Ne, tai nevilioja, nors paauglystėje labai mėgau „Tangomaniją” su Marijumi Mikutavičiumi ir Martynu Starkumi.
— Jūs — rami ar ūmi?
— Esu labai impulsyvi. Galiu greitai užsidegti. Man patinka ginčytis, tam net jaučiu azartą. Kai ginčo viduryje suprantu, kad esu neteisi, vis tiek turiu įrodyti, kad bent kai kurie mano argumentai — teisingi.
— Turite įpročių, kurių norėtumėte atsikratyti?
— Niekaip neprisiruošiu išplauti kavos puodelių. Prisiverčiu, kai nebėra iš ko gerti.
— Turite daug draugų?
— Pažįstamų — daug. O draugų — tik keletą. Nemažai metų gyvenau Klaipėdoje, ten liko daugelis mano draugių.
O moteriškų pokalbių juk labai reikia. Kai persikrausčiau į Vilnių, iš pradžių kas mėnesį laksčiau į uostamiestį atsigauti.
— O tą vienintelį draugą?
— Taip. Kartu esame trejus metus. Jis — informacinių technologijų specialistas. Ar jis mane kritikuoja? Ne, mes nesikišame į vienas kito darbą.
Amžius: 27 metai.
Išsilavinimas: Klaipėdos universitete įgijo komunikacijos bakalauro diplomą. Norėtų studijuoti politikos mokslus.
Karjera: dirbo radijo laidų vedėja Panevėžyje ir Klaipėdoje, nuo 2009 metų — BTV (vedė žinias ir laidą „Karštas vakaras”), nuo šių metų sausio — LNK laidos „Savaitės įvykių „Top 5” vedėja.
Idealus savaitgalis: trumpa kelionė į užsienį.
Neseniai perskaitytos knygos: žurnalisto Andriaus Užkalnio. Linai patinka jo ciniškas požiūris.
Pastarąjį sykį matytas filmas: „Mechanikas”. Jame vaidina Jasonas Stathamas — aktorius, kuris Linai labai patinka. „Jokio rimto scenarijaus, bet bent jau žiūrėjau į gražų vyrą ekrane. Man patinka tokie, nesaldūs, vyrai. Tokį draugą ir pati turiu.”
Nemėgstamas darbas: tvarkyti namus.
Džiaugsmas: Lina patenkinta, kad gyvena nuomojamame bute ir neįsikinkė į paskolų pinkles. „Kai mačiau, kaip kelis tūkstančius litų uždirbantys žmonės ėmė pusės milijono paskolas, mane apimdavo šiurpas.”
Pamiršta svajonė: kadaise norėjo atidaryti savo barą. Priežastis — Klaipėdoje nebuvo nė vienos Linai patinkančios, jaukios kavinės.
Nemėgstamiausia žmogaus savybė: pesimizmas.