Tretiems — daina nuobodi. Ketvirtiems lyg ir viskas gerai, bet kažką pikto pasakęs juk pats atrodai protingesnis.
Jei esate Rūtos Ščiogolevaitės gerbėjas (a), jums esu iš tų penkiolikos nevykėlių, kurie sėdėjo komisijoje, nesugebėjo įžvelgti jos dainos bei pasirodymo genialumo ir neištaisė už Eveliną balsavusių žiūrovų “klaidos”.
Vienas iš tų neturinčiųjų klausos, kuriems Rūtos dainos melodija atrodė blanki ir vedanti į niekur. Apie Liną Adomaitį nekalbu — smagus kūrinys, kurio norėsis klausytis pusmetį, bet pirmiausia reikia keturis sykius išgirsti, kad pajustum ir įsimintum. “Eurovizijoje” tiek laiko niekas neduos.
E.Sašenko pasirinkta daina ir numeris toli gražu nėra tobuli. Nedrįsčiau svaigti nuo minties apie itin aukštą vietą “Eurovizijoje”. Bet kitos pretendavusios dainos kėlė dar mažiau entuziazmo.
Nė vieno kūrinio, su kuriuo būtų galima drąsiai kažko tikėtis Diuseldorfe. Kai į krepšinio rinktinę atsisako atvykti geriausi žaidėjai, treneriai griebia tuos, kurie sutinka žaisti. Kartais taip būna.
Ar tai reiškia, kad iš anksto reikia nukabinti nosį? Nė velnio.
“Eurovizijoje” būna staigmenų. “C’est ma vie” — senamadiška daina? Taip. Bet nemanykite, kad “Eurovizijos” nežiūri šešiasdešimtmečiai. Nenurašykite 50 procentų balsų lemiančios komisijos, kuriai tokios “miuziklinės” dainos gali būti prie širdies.
Greitas numeris su Balkanų ritmais bei menkai apsirengusiais šokėjais ir balsingos moters traukiama baladė — du populiarūs “Eurovizijos” šablonai. Antrasis jų kone kasmet vienai iš atlikėjų pelno aukštą įvertinimą. Palyginimai su Jeronimu Miliumi ir jo nesėkme čia netinkami. “Eurovizijos” scenoje ant tos šviečiančios “tabletės” užsilipęs vienišas klajūnas atrodė nenatūraliai — kad sėdi ne savo rogėse, buvo matyti per kilometrą. Šilta ir moteriška Evelina su šių metų kūriniu dera kur kas geriau.
Atrankos finale matytą suknelę, žinoma, reikėtų apipilti benzinu ir sudeginti. Kažkas tuo tikrai pasirūpins. Be to, bus didžiausia kvailystė, jei Evelina nepasinaudos galimybe titruose pasivadinti Ewelina Saszenko.
Ir nereikia čia painioti nacionalinių ambicijų. Jei į konkursą Lietuva išrinko lenkę, šią kortą būtina panaudoti.
Europoje šios tautos atstovų išsibarstę kur kas daugiau nei lietuvių. Skaityti dainininkų biografijas retas turės laiko. Pasiųsti jiems aiškią žinią, jog scenoje gerklę plėšo saviškė, tikrai nepakenks.
Kas dar? Aha, pinigai. Rengiantis konkursui jų reikia, ir nemažai.
Jei lenkai domisi savo šalies įvaizdžiu Lietuvoje (o jie tikrai domisi), čia veikiantys naftininkai ir draudikai jau turėtų būti patys susiradę Evelinos telefono numerį.
Geresnės progos parodyti, kad didelė tauta nepalieka saviškių likimo valiai, nesugalvosi. Jei toks scenarijus pasitvirtintų, Evelina galbūt taptų pirmąja atlikėja per visą Lietuvos dalyvavimo “Eurovizijoje” istoriją, kuriai nereikėtų prieš šį konkursą krapštyti centų.
O dabar prisėskite ir dar sykį pasiklausykite Evelinos dainos. Gali būti, kad ji jums nebepasirodys tokia nuobodi.