Dėl darbo daugiaserijiniame rusų filme “Morpechi” (trumpinys žodžių “morskije pechotincy” — jūrų pėstininkai — rus.) A.Paulavičius atsisakė įdomių pasiūlymų Lietuvoje ir buvo priverstas auginti barzdą.
Ir jis, ir drauge į Panamą skridęs Leonardas Pobedonoscevas daug neuždirbo, neturėjo išskirtinės praktikos kaip aktoriai, bet grįžo su įspūdžių bagažu ir užmezgę įdomių pažinčių.
“Viliuosi prasibrauti į Rusijos rinką, — prisipažino 38-erių A.Paulavičius, — todėl kiekvienas pabuvimas su rusais atveria naujų galimybių. Rusijos kino rinka — daug platesnė nei Lietuvos, tik ten reikia rasti savo nišą.”
— Andriau, kaip patekote į filmą “Morpechi”?
— Prieš penkerius metus Tunise filmavausi režisieriaus Murado Alijevo seriale “Oficery” (karininkai — rus.). Taip susipažinome ir susidraugavome.
Praėjusią vasarą su Leo nuvažiavome į Maskvą ieškoti pažinčių ir kontaktų. Užsukau ir pas M.Alijevą, o jis man sako: “Rengiuosi filmuoti, gal prireiks ir tavęs. Augink barzdą.”
Viskas užtruko: kol laukiau patvirtinimo iš rusų, spėjau pasirodyti televizijos šokių projekte ir nusifilmuoti LNK seriale “Mano mylimas prieše”.
Barzda vis augo, o aš nežinojau, ar gausiu vaidmenį M.Alijevo filme. Visi Lietuvoje prašė nusiskusti barzdą, o aš atsikalbinėjau. Galiausiai ji tapo tarsi mano vizitine kortele.
— Apie ką serialas “Morpechi”?
— Tai — armijoje tarnaujančių dviejų rusų jaunuolių, įsimylėjusių vieną merginą, istorija. Jie patenka į jūrų laivyną ir iškeliauja į Afriką, o ten iš karto atsiduria kovos lauke.
Mano ir Leo herojai, dar keletas rusų, panamietis bei kolumbietis — samdiniai. Vienas amerikietis mums moka, kad nuverstume prezidentą. Filmas paremtas realiais 1975 metų įvykiais. Scenarijus parašytas pagal vieno rusų jūrų pėstininko knygą. Jos autorius buvo atvykęs į filmavimą.
Rusai Afrikoje gina tą prezidentą, o mes, amerikiečiai samdiniai, jį bandome nužudyti. Galiausiai rusai mus visus ištaško.
— Jūsų ir L.Pobedonoscevo vaidmenys buvo epizodiniai?
— Iš pradžių mano vaidmuo buvo trečiaplanis. Vėliau ir mano, ir Leo vaidmenys buvo išplėtoti.
Vienas rusas nemokėjo angliškai, todėl jo tekstus perimdavome mes. Kažkuris panamietis negalėjo filmuotis, tad jo vaidmuo vėl teko mums. Aš iš mūsų kompanijos žuvau priešpaskutinis, Leo pakirto greičiau.
Pagal scenarijų turėjo būti nemažai kovinių scenų, kur mes puolame su ginklais, kariaujame, bet dėl laiko stokos daug ko nenufilmavo — labai jau greitai mus visus išžudė.
Atvažiavome neva tokie kieti, gerai ginkluoti, su visa ekipuote, o sutikome vieną rusą ir jis visus mus ištaškė. Nieko keista — jie iš rusų daro herojus.
— Ar sunku filmuotis Panamoje?
— Ten nuolat buvo 30—35 laipsniai šilumos. Dėl karščio, manau, suminkštėjo smegenys ir panamiečiams, ir rusams. Organizuojant filmavimą buvo daug maišaties ir tai nuolat kišo koją, tad daug ko nespėjome padaryti.
Pavyzdžiui, savaitę laukėme ginklų. Iš pradžių juos gabeno iš Rusijos, tačiau krovinio nepraleido per sieną. Todėl teko skubiai ieškoti kitų. Žaislinius šautuvus, su kuriais filmavomės, atgabeno, rodos, iš Kolumbijos.
— Dėl nuolatinės painiavos filmavimo aikštelėje turėjote daug laisvų dienų. Nenuobodžiavote?
— Ne, nuomodavomės mašiną ir kur nors važiuodavome: pas indėnus, į kalnus. Kai baigėme filmuoti, porai savaičių dar likau, todėl spėjau nuskristi ir į Kolumbiją.
Panama — labai graži, jei nepaisysi visur besimėtančių šiukšlių. Karibų jūros pakrantėje įprastas vaizdas — smėlis, palmės, jūra ir šiukšlynas.
Balandžio pradžioje ten prasidėjo liūčių sezonas. Pasibaigus filmavimui nukeliavau iki Didžiosios salos ir apsigyvenau viešbutyje kiauru stogu. Miegodavau apsikabinęs kuprinę su kompiuteriu, kad tik jis neperšlaptų.
Po poros dienų nutariau judėti kitur.
Kolumbija ir Panama — itin skirtingos. Šių kaimynių net nejungia normalus sausumos kelias. Likus apie 100 km iki sienos prasideda džiunglės, todėl kirsti sieną galima tik lėktuvu arba laivu. Normalaus kelio jie netiesia, kad bent šiek tiek pristabdytų narkotikų kontrabandą.
Panamoje ir Kolumbijoje skiriasi ir žmonės: kolumbiečiai — šviesiaodžiai ir civilizuotesni, panamiečiai daugiausia tamsiaodžiai ir labiau laukiniai.
Tai lėmė ir šalių istorija. Kiek supratau, Panamoje itin klestėjo prekyba vergais, todėl nuo tų laikų šioje šalyje liko daug juodaodžių.
Girdėjau pasakojimų, kad prieš kelis dešimtmečius Panamoje visokių negerų dalykų pridarė amerikiečiai. Jie, kaip ir kadaise sovietai mums, panamiečiams plovė smegenis.
Teigiama, kad banditizmas Panamoje suklestėjo, kai išvykdami amerikiečiai paliko labai didelį kiekį ginklų. Esą “mes išeiname, o jūs pasipjaukite patys”. Tuos ginklus radę vietos gyventojai pradėjo kariauti tarpusavyje.
Kalbama, kad amerikiečiai atvažiuodavo į Panamos miestelius didelėmis mašinomis ir visu garsu paleisdavo trankią muziką. Ir taip — ne vienus metus. Panamiečiai prie garsios muzikos taip įprato, kad nebegali be jos gyventi — net taksi neįmanoma susišnekėti.
Amerikiečiai pripratino panamiečius linksmai gyventi. Dabar jiems svarbiausia — paklausyti garsios muzikos, pasimylėti ir pašokti. Dirbti jie tingi.
Sostinėje Panamoje, žinoma, viskas kitaip: ten daug milijonierių, dangoraižių, žmonės nemažai investuoja, steigia bendroves.
— Ar teko būti džiunglėse?
— Filmavome džiunglėse — buvusioje amerikiečių karinėje bazėje. Prieš mums atvykstant gyvates ir skėrius išbaidydavo dūmais ir kažkokiais chemikalais, todėl būdavo saugu. Nors pirmą dieną įspėjo vaikščioti tik takeliais, nelipti ant lapų, nes ten yra nuodingų gyvačių. Tokiai įgėlus būtų nekas.
— Niekas nesiūlė narkotikų?
— Siūlė, bet manęs jie nedomina. Žinoma, ten dauguma ką nors vartoja: ir Panamoje, ir Kolumbijoje. Girdėjau istoriją, kaip narkotikus gabena iš vienos šalies į kitą: neva išmeta į vandenį, o paskui laiveliais priplaukia ir paima.
— Ar nustebino vietos virtuvė?
— Nieko labai išskirtinio ten nevalgėme, nors prieš pat kelionę namo ten gyvenanti lietuvė fotografė Rūta paruošė patiekalą iš ryklio. Tai buvo skaniausias dalykas, kurio ten ragavau. Ne ryklys mane valgė, o aš jį.
Pirmąją dieną buvo filmuojama scena, kurioje mums teko nardyti ir ieškoti bombos. Grįžę į viešbutį papasakojome vietiniams, o jie sako: “Ten juk pilna ryklių!” Mes to nežinojome.
Kartą nuvažiavome prie prabangaus viešbučio, šalia jo — didžiulis ežeras. Čiabuviai įspėjo į jį nelįsti, nes ežere pilna krokodilų. Leo mėgsta ekstremalias pramogas, todėl vis tiek įšoko. Tik labai jau greitai parlėkė į krantą, tad krokodilas nespėjo jo pamatyti.
Kitą kartą, ačiū Dievui, Leo užteko proto nelįsti į vandenį, nes patys pamatėme plaukiojančius krokodilus. Šiaip jie gana bailūs: surėki, pliaukšteli rankomis ir neria gilyn. Tik neaišku, kuo baigtųsi, jei kojomis pamakaluotum krokodilui prieš pat nasrus.