Kadaise “bitlų” plokšteles kaip didžiausią brangenybę glėbyje spaudę melomanai pirmą sykį turės galimybę vieną “Liverpulio ketvertuko” narių išgirsti Baltijos šalyse.
Į Lietuvą jis šį sykį neužsuks. Tačiau R.Starras birželio 14-ąją koncertuos Rygoje, o diena vėliau — Varšuvoje. Jei noras pamatyti gyvąją legendą stiprus, atstumas iki kaimynų sostinių nepasirodys per didelis.
Dainos keitė pasaulį
Pasakoti “The Beatles” istoriją — lyg krepšinio mėgėjams bandyti paaiškinti, kas yra Michaelas Jordanas.
“Galite visiškai nesidomėti popmuzika, tačiau “The Beatles” yra turbūt vienintelė grupė, kurios pavadinimą ir narių vardus yra girdėjęs kiekvienas normalus žmogus”, — artėjant R.Starro gastrolėms po Europą, taikliai pastebėjo žurnalas “Classic Rock”.
Nuo pirmojo grupės albumo pasirodymo 1963iaisiais iki išsiskirstymo praėjo tik septyneri metai. Tačiau per tą laiką keturi muzikantai iš Liverpulio popmuzikos istorijoje paliko tokią žymę, kurios dar niekam nepavyko pranokti.
Nuo paprasto rokenrolo iki psichodelinio skambesio — tiems laikams tokio sudėtingo, kad jo gyvai atkurti negalėdama grupė apskritai atsisakė koncertuoti. Nuo prirūkytų Hamburgo klubų iki dešimčių tūkstančių gerbėjų, kurie “bitlus” pasitikdavo oro uostuose.
Koncertuose alpstančios merginos, kad grupė yra populiaresnė už Jėzų, skelbiantis “The Beatles” narys Johnas Lennonas, nardymas į indų mistiką, J.Lennono gyvenime atsiradusi japonų menininkė Yoko Ono, kuri, daugelio gerbėjų nuomone, nuvedė grupę į nebūtį, — šie “bitlų” biografijos akcentai minimi ne tik šios grupės, bet ir apskritai XX amžiaus istorijai skirtose knygose. Jau nekalbant apie dainas.
Dešimtys dainų, kurios keitė pasaulį, įkvėpė tūkstančius grupių ir perrašė popmuzikos taisykles.
Buvo pabėgęs iš grupės
R.Starrui “The Beatles” folklore dažnai tenka kiek juokingas vaidmuo. Kalbant apie grupės įtaką, Ringo dažnai lieka kitų jos narių — J.Lennono, Paulo McCartney ir George’o Harrisono — šešėlyje.
Maždaug — Johnas buvo kiek trenktas, ironijos kupinas ekscentrikas, kuris kovojo už taiką ir milijonams jaunuolių tapo rokenrolo simboliu.
Paulas — puikus popdainų kūrėjas, geras dainininkas. Jis parašė “Yesterday” — daugiau nieko ir nereikia. George’as žavėjosi indų instrumentais, drąsiai eksperimentavo su garsu ir šiaip buvo toks pats talentingas, kaip ir J.Lennonas su P.McCartney, tik kiek prislopintas šio dueto.
O Ringo? Richardas Starkey (toks tikrasis jo vardas, tik taip jo turbūt jau kelis dešimtmečius niekas nevadina) dažnai vaizduojamas kaip grupės juokdarys. Tas, kuriam pritrūksta dėmesio, tad nusprendžia pabėgti iš “The Beatles” kino filme “Sunkios dienos vakaras”.
Tas, kuris 1968-aisiais iš tikrųjų buvo pabėgęs iš grupės, — į studiją jį vargais negalais susigrąžinę bendražygiai užvertė gėlėmis. Tas, kuris neva “mažiausiai svarbus”, prie grupės prisidėjęs vėliausiai (joje 1962-aisiais pakeitė būgnininką Pete’ą Bestą), o ir šiaip — ar kas po koncerto veržiasi fotografuotis su būgnininkais?
Salės lūžta nuo žiūrovų
Taip mąstantys dažnai ir pamiršta, kad būtent Ringo balsas skamba visą pasaulį sužavėjusiose “The Beatles” dainose “With A Little Help From My Friends”, “Yellow Submarine” ar “Act Naturally”, kurios iki šiol skamba jo koncertuose.
Kad P.McCartney ne kartą yra sakęs, kaip nepelnytai nuvertinamas R.Starro indėlis į “bitlų” skambesį. Kad R.Starras nepavargdamas aria rokenrolo vagą ir jau išleido 16 solinių albumų, kad vaidino keliolikoje filmų.
1980-aisiais pasaulis neteko J.Lennono — jį nušovęs gerbėjas Markas Davidas Chapmanas iki šiol sėdi už grotų. 2001aisiais atsisveikinta su G.Harrisonu — gitaristą pasiglemžė vėžys.
68-erių P.McCartney ir 70metis R.Starras — vieninteliai Žemės paviršiumi vaikščiojantys “bitlai”.
Publika susigriebė. R.Starro koncertuose salės lūžta nuo žiūrovų. Iš naujo įvertinamos jo įrašytos solinės dainos. 2010aisiais atidengta Ringo skirta žvaigždė Holivudo Šlovės alėjoje.
Pernai paminėtas 70asis R.Starro gimtadienis — su šimtais televizijos kamerų ir įspūdingu koncertu Niujorke, kuriame su būgnininku grojo ne tik Angusas Youngas iš “AC/DC”, Mickas Jonesas iš “Foreigner” ir kiti garsūs muzikantai, bet ir P.McCartney.
Liepos 7ąją švenčiamą Ringo gimtadienį “The Beatles” gerbėjai mini ypatingai. Prieš keletą metų R.Starras paprašė tą dieną (jei galima, ir ištisus metus) visus sutiktuosius pasveikinti linkint taikos ir meilės.
Visų žvaigždžių grupė
“The Beatles” šlovinti idealai ir dabar gyvi veterano širdyje. Jis pats “taikos ir meilės” kartoja kiekviena proga: interviu, prie viešbučio užgultas gerbėjų ar nuėjęs nusipirkti duonos. Su ženkleliu “taika” Ringo pozavo ir nuotraukai, puošiančiai šio “TV antenos” numerio viršelį.
Kaip gali atrodyti būgnininko koncertas? Ilgai šis klausimas kamavo ir patį Ringo. Ar jis turėtų apleisti būgnus, griebti mikrofoną ir tapti dainininku? Juk keistoka žiūrėti į žvaigždę, dainuojančią prie būgnų komplekto.
1989-aisiais atsirado išeitis. Prodiuseris Davidas Fishofas sugalvojo formulę, o Ringo ją entuziastingai priėmė. Ji puikiai veikia iki šių dienų.
“AllStarr Band” — lietuviškai “visų žvaigždžių grupė”, ir dar smagi užuomina į Ringo slapyvardį. Tarsi keliaujantis rokenrolo cirkas, į kurį susibūrė kitur jau pripažinimą pelnę muzikantai.
Per 21 grupės gyvavimo metus jos gretose paviešėjo daug žymių atlikėjų — nuo garsios JAV grupės “Eagles” gitaristo Joe Walsho (kuris yra ir R.Starro svainis) iki buvusio australų kolektyvo “Men At Work” lyderio Colino Hay.
Sumanymas — koncertas, kuriame kolektyvas groja Ringo ir “The Beatles” dainas, taip pat intarpus, kuriuose skamba kiekvieną grupės narį išgarsinusios dainos, — pasiteisino su kaupu, o grupė jau surengė keliolika sėkmingų gastrolių.
Laiškus mes į šiukšlių dėžę
Svarbiausias daugiausia iš amerikiečių sudaryto orkestrėlio narys, žinoma, išlieka R.Starras. Tačiau ir dabartinėje “AllStarr Band” sudėtyje netrūksta melomanams puikiai pažįstamų veikėjų. Pavyzdžiui, klavišiniais groja garsus bliuzo ir roko muzikantas Edgaras Winteris, gitara — veteranas rokeris Rickas Derringeris, bosine gitara — buvęs grupės “Mr.Mister” lyderis Richardas Page’as.
“Bitlas”, keliaujantis į Rygą. Progos pasikalbėti su Ringo praleisti nesinorėjo dar ir todėl, kad muzikantas šiais laikais ne itin noriai dalija interviu. Galima suprasti. Sulaukus septyniasdešimties atsiranda svarbesnių reikalų.
Tuo jau įsitikino nemažai autografų kolekcininkų. Internete daugybę sykių peržiūrėtas, parodijuotas ir komentuotas vaizdo klipas, kurį R.Starras paskelbė 2008-aisiais.
Trumpa kalba būgnininkas perspėjo, kad nuo tam tikros datos mes į šiukšlių dėžę visus į jo biurą ateinančius laiškus. Ypač tuos (o tokių tikriausiai gaudavo daugiausia), su kuriais gerbėjai siunčia nuotraukas, plokšteles ar kitus suvenyrus ir prašo ant jų pasirašyti.
“Perspėju jus — su taika ir meile, — kad turiu pernelyg daug reikalų”, — ši rimtu veidu Ringo ištarta frazė greitai tapo laikraščių cituojamu anekdotu. Tačiau šiek tiek laiko pristatyti artėjančius koncertus lietuviams jis surado.
Ragelyje — J.Lennono balsas
Nemažai ritualų susiję ir su paprastu keliolikos minučių interviu telefonu.
Pirmiausia paprašoma visus būsimus klausimus atsiųsti elektroniniu paštu — turbūt tam, kad muzikanto asistentai galėtų išbraukti netinkamus.
Galiausiai atkeliauja laiškas, įspėjantis, kad draudžiama klausinėti apie asmeninį gyvenimą ar praeitį, — visi klausimai turi būti susiję su Ringo gastrolėmis ir dabartine veikla.
Kitaip tariant, jokių “lyrinių ekskursijų” apie “The Beatles” — pokalbio budriai klausosi jį nutraukti pasirengusi asistentė.
Kai pasigirsta pokalbio sujungimo signalas, nesulaikau šypsenos — į ragelį dainuoja Johnas Lennonas. Ringo biure šiam reikalui naudojama “The Beatles” daina “A Day In The Life”.
— Baltijos šalyse nėra viešėjęs nė vienas buvęs “The Beatles” narys. Kuo nusipelnėme jūsų vizito? — paklausiau Ringo.
— Aš tiesiog tikiu, kad šiose šalyse žmonės mėgsta muziką. Atvykstu, kad pagročiau tikrai gerų dainų ir visi puikiai praleistume laiką.
— Gal šioms gastrolėms po Europą ruošiate ką nors ypatinga?
— Iš tikrųjų ne. “AllStarr Band” gastroliuoja daug metų ir tie, kurie domisi mano karjera, iš esmės žino, ko tikėtis.
Esame paruošę puikiai veikiančią šou formulę: grojame mano ir “The Beatles” dainas, taip pat kone kiekvienas grupės narys atlieka po kūrinį, kuriuo pats yra ypač išgarsėjęs. Keičiasi tik muzikantai, bet koncerto pagrindas lieka.
— Ši jūsų grupė gyvuoja jau kone trigubai ilgiau, nei truko “The Beatles” karjera. Kuo ji jums taip patinka?
— Tiesiog “AllStarr Band” — idealus variantas man. Dalį koncerto esu dėmesio centre — dainininkas scenos viduryje, publikos linksmintojas, jei norite taip vadinti. Kitą dalį groju būgnais ir man tai pašėlusiai patinka.
Kitas dalykas — turiu galimybę groti su daugybe labai gerų muzikantų, juk grupės sudėtis neretai keičiasi. Ir atlikti daug puikių dainų, kurių kitomis aplinkybėmis galbūt negročiau.
— Esate grojęs populiariausioje visų laikų grupėje, o per koncertus mielai dalijatės vietą prie mikrofono su kitais. Netrokštate šlovės ir dėmesio ar taip tiesiog smagiau?
— Matote, aš visada norėjau būti būgnininkas. Mano vieta — prie mušamųjų.
Išeiti į priekį ir dainuoti man — labai jaudinamas dalykas, bet nenorėčiau to daryti visą koncertą. Svarbiausias mano pašaukimas — kitas.
— Per koncertą būna akimirkų, kai oda pačiam laksto šiurpuliukai? Jus dar galima kuo nors nustebinti?
— Taip. Kai su manimi visi muzikantai ir žiūrovai dainuoja “The Beatles” laikų dainą “With A Little Help From My Friends”. Nebuvo nė vieno koncerto, kuriame ši daina skambėtų blogai. Visada būna puiku.
— Jei galėtumėte į grupę pasikviesti bet kurį muzikantą, gyvą ar mirusį, kas tai būtų?
— Manau, priimčiau Ray Charlesą (jau miręs legendinis JAV džiazo ir soulo dainininkas bei pianistas. — Red.) pagroti elektriniu pianinu. Bet dainuoti neleisčiau! Prastas jis buvo dainininkas (juokiasi).
Jeigu rimtai, tie muzikantai, su kuriais labiausiai noriu groti, jau dabar yra arba anksčiau buvo “AllStarr Band” nariai. Pasižiūrėkite į grupės istoriją — jos gretose tarnybą atliko tiek daug puikių artistų.
Tačiau jie ateina, pabūna ir išeina, nes kiekvienas turi savo karjerą ir planų.
— Ar bent vienas muzikantas, kurį kvietėte groti kartu, kada nors gyvenime yra jums pasakęs “ne”?
— Ne, tokio nepasitaikė. Aš pats kitiems esu sakęs “ne”. Jei pakviečiu ką nors groti kartu ir tai galiausiai neįvyksta, taip nutinka ne dėl menko noro, o dėl praktinių priežasčių. Pavyzdžiui, kviečiu gitaristą į grupę, jis mielai prisidėtų, bet jau yra suplanavęs savo gastroles. Ką padarysi
— palinkime vienas kitam sėkmės.
O kad kas nors nenorėtų groti su manimi ar mano grupe, nes ta mintis tiesiog nepatinka, — tokių nesutikau.
— Jūsų grupės principas — priimti muzikantus, išgarsėjusius skirtingais laikotarpiais, bet neturite nė vieno nario, kuris būtų išpopuliarėjęs praėjusiame dešimtmetyje. Kodėl?
— Nes tie vaikinai, kurie yra itin populiarūs dabar, gal iš tiesų nesutiktų.
Kas būtų, jei paskambinčiau Chrisui Martinui (populiarios britų grupės “Coldplay” lyderis. — Red.) ir paklausčiau: klausyk, gal nori prisidėti, reikės pagroti pianinu ir gal padainuosi porą dainų tuo savo spiegiančiu balseliu? (Juokiasi.)
— Pernai išleidote albumą “Y Not”, nors nemažai jūsų amžiaus žvaigždžių jau nesivargina to daryti — juk vis daugiau publikos perka tik kelias dainas, o ir jūsų repertuaras — toks didelis, kad galėtumėte niekada daugiau nebekurti.
— Manęs dažnai klausia, kurių velnių visa tai darau. Ogi todėl, kad esu išauklėtas senosios muzikantų mokyklos. Prieš 50 metų muzikantai visada kurdavo naujas dainas ir leisdavo albumus. Aš darau tą patį — ir nesvarbu, kad laikai pasikeitė.
Be to, man atrodo, žmonės pernelyg daug dejuoja: su muzikos verslu baigta, niekas nebeperka įrašų, ojojoj. Mano nuomone, viskas gerai.
Pažiūrėkite — tiek daug gerų naujų grupių. Pilna geros muzikos. Tik pasikeitė būdai, kuriais ta muzika parduodama. Kaip žinote, dauguma jos dabar parsiunčiama internetu. Ir kai kuriais retais atvejais už ją netgi sumokama (juokiasi).
Neturiu teisės skųstis, kad reikalai klostosi nebe taip, kaip “The Beatles” laikais, žmonės nebelaukia eilėje prie parduotuvės tam, kad nusipirktų naują plokštelę, nebesiklauso jos nuo pradžios iki pabaigos.
Pats turiu “iPod” grotuvą ir mielai parsisiunčiu vieną ar dvi dainas, kurios man patinka, — visos kitos man galbūt neįdomios. Yra labai nedaug atlikėjų, kurių įrašų noriu klausytis valandą, išgirsti visą jų albumą. Tiesa, mano diskų įrašų reikia klausytis nuo pirmos iki paskutinės dainos (juokiasi).
— Atvykstate į Europos dalį, kurioje “The Beatles” plokštelė juodojoje rinkoje kadaise galėjo kainuoti pusę mėnesio atlyginimo. Ar tai sukelia ypatingų minčių, jaudulį, užkrauna atsakomybę?
— Tiesą sakant, ne. Kiekvieną vakarą stengiuosi groti taip gerai, kaip tik sugebu. Kaip ir visi mano grupės muzikantai. Visai nesvarbu, kur grojame.
Kita vertus, jūsų klausimas man priminė, kaip prieš dvylika metų pirmą kartą viešėjau Rusijoje. Gerbėjai man atnešė parodyti keistų plokštelių, kurios Sovietų Sąjungoje prieš kelis dešimtmečius namuose buvo gaminamos iš rentgeno nuotraukų.
Į jas įrašydavo vakarietišką muziką — džiazą, bliuzą, — kurios įrašų toje šalyje legaliai negalėdavai įsigyti. Tada jomis prekiaudavo iš po skverno.
Uždedi plaučių nuotrauką ant patefono — ir pasigirsta muzika.
Kai tai sužinojau, susimąsčiau, kaip neįtikėtinai visa tai skamba ir kiek daug žmonės stengdavosi, kad galėtų klausytis geros muzikos. Gražu ir liūdna.
Visi žino: tai, kad nekoncertuodavome jūsų kraštuose, nebuvo mano ar “The Beatles” kaltė. Sovietų valdžia manė, kad darysime jums blogą įtaką, ar ne? (Kvatojasi.)
— “The Beatles” pastaruosius keletą metų — vėl dėmesio centre. Perleidžiami grupės įrašai, pasirodė kompiuterinis žaidimas su dainomis, įrašais pagaliau pradėta prekiauti didžiausioje interneto muzikos parduotuvėje “iTunes”.
Ar neapima pojūtis, kad tos grupės palikimas visada nustelbs tai, ką darote dabar, ir to nebepakeisi?
— Nemanau, kad aš ir Paulas liekame “The Beatles” šešėlyje.
Žinoma, “bitlai” yra “bitlai”. Ir nenuneigsi, kad ši grupė įrašė daugybę puikių dainų. Nuostabu, kad 2011-aisiais klausytojai vis dar sako: oho, tai buvo geriausia grupė pasaulyje. Nes ji tokia ir buvo.
Bet aš buvau muzikantas prieš susikuriant “The Beatles” ir toks likau grupei iširus. Darau, ką moku. Ir stengiuosi iš visų jėgų.
— Ką nuveikėte pastaruoju metu?
— Ką tik Los Andžele baigiau įrašinėti naują plokštelę. Gegužės pradžioje Anglijoje pradėsiu ruošti ją leidybai. Bendradarbiavau su puikiais dainų kūrėjais.
Kaip ir kai kuriuose ankstesniuose įrašuose, albume girdėsite grojančius J.Walshą ir Dave’ą Stewartą (buvęs britų dueto “Eurythmics” narys. — Red.).
Antrą sykį savo albumą prodiusavau pats — man tai smagu. Žinoma, manau, kad albumas — tiesiog nuostabus. Pasiklausysite ir nuspręsite, ką manote jūs. Išleisime jį kitų metų sausį — galėtume ir anksčiau, bet vasarą daug koncertuosiu, nebus laiko.
— Jūsų sūnus Zakas Starkey — pripažinimą pelnęs būgnininkas. Ar kartais grojate kartu?
— Būna tokių vakarų.
— Jei surengtumėte būgnininkų dvikovą, kuris iš jūsų laimėtų?
— Žinoma, aš. Vis dar aš, be jokių abejonių (juokiasi). Kartu su manimi Zakas nemažai metų grojo “AllStarr Band”. Tai buvo nuostabu — groji, žvilgteli į dešinę ir matai: štai būgnus muša tavo vaikis. Širdį užliedavo šiluma. Gražios akimirkos.
Zakas — puikus būgnininkas. Kaip muzikantas, manęs niekada nėra nuvylęs. Būdamas paauglys jis atėjo pas mane ir paklausė patarimo, sakė, kad nori būti būgnininkas, sukurti grupę, tad ką aš apie tai manau. Atsakiau — šaunu, pirmyn, daryk taip. Dabar jam puikiai sekasi (45erių Z.Starkey koncertavo jau iširusioje itin populiarioje britų grupėje “Oasis”, groja su legendine roko grupe “The Who”. — Red.)
— Kiekviename žingsnyje kartojate žodžius “taika ir meilė”, viešai raginate šiais principais sekti visus. Bet juk žiūrite žinias, matote, kas dedasi Irake, Afganistane, Libijoje?
— Taip (ironiškai). Visur ten skleidžiama taika ir meilė, ar ne?
— Ne visai. Nesijaučiate nuviltas? Ar turėjo prasmę meilės ir taikos žinia, kurią skleidė “The Beatles”, hipiai? Ar vis dar tikite, kad dainomis galima pakeisti pasaulį?
— Mano svajonė vis dar neišsipildė, bet pasaulis juda jos link. Vis dar tikiu, kad ateis diena, akimirka, kai kiekvienas žmogus gyvens su taika ir meile.
Aš nepasiduodu. Tai, kad pasaulyje gausybė smurtaujančių žmonių, negali būti priežastis sustoti. Viską darau dėl taikos ir meilės. Kviečiu ir kitus taip elgtis.
— Pernai triukšmingai atšventėte gimtadienį — su tūkstančiais sveikintojų, įspūdingu koncertu. Tokios šventės ir tikėjotės?
— Taip, nes man sukako septyniasdešimt. Tikrai nenorėjau ramaus vakarėlio namuose su penkiais draugais. Tokiomis progomis reikia linksmintis.
Tik neįsivaizdavau, kad šventė bus tokia didelė. Žinojau, kad surengsiu koncertą Niujorko salėje “Radio City Music Hall”, kad ateis bičiulių, norinčių mane pasveikinti.
Neturėjau žalio supratimo, kad į sceną įsiverš Paulas ir kartu atliks “bitlų” dainą “Birthday”.
Nežinojau, kad sūnus Jasonas su mano anūkais pakils į sceną ir įteiks man tortą. Dievaži, tai buvo nuostabu.
— Pastaraisiais metais vis dažniau grojate su Paulu.
— Taip, bet dažniausiai tai įvyksta spontaniškai, improvizuojant. Kaip per mano gimtadienį arba mano albume “Y Not” — pakviečiau jį pasiklausyti dainų, galbūt pagroti bosine gitara, o jis pats panoro ir padainuoti. Mums abiem tai tiesiog smagu. Mes vienas kitą pažįstame kaip nuluptą ir, kai grojame kartu, tai skamba puikiai. Verčiame vienas kitą pasitempti.
— Vis dėlto dabar tai darote dažniau nei prieš du ar tris dešimtmečius. Mirus G.Harrisonui jūs ir Paulas — vieninteliai gyvi “bitlai”. Gal tiesiog nevengiate groti kartu, nes publika to nevadina didžiuoju “The Beatles” atsikūrimu?
— Mes niekada nė puse žodžio neužsiminėme, kad “The Beatles” atkuriama ar panašiai — kai aš, Paulas ir dar gyvas būdamas George’as ką nors regzdavome kartu. Mes su Paulu — labai geri draugai. Mums nekyla jokių bendradarbiavimo kliūčių, kai tik ateina tinkamas laikas ar pasitaiko vertas dėmesio projektas. Taip būdavo ir su George’u.
Tik bėda, kad visas aplinkinis pasaulis tokiais atvejais išeina iš proto — o, žiūrėkite, oho, jie groja, “bitlai” vėl susiėjo į krūvą. Bet, žinote, kai likome dviese, “The Beatles” neatkursime. Susiburti keturiese mums dabar, kaip čia pasakius, kiek sunkoka.
— Jei jūsų kelias baigtųsi rytoj, kaip norėtumėte būti prisimenamas?
— Taip, kaip, tikiuosi, žmonės ir dabar mane prisimena. Kaip neblogą būgnininką, gerą žmogų. Mylintį vyrą ir tėvą. Tai — svarbiausi dalykai. Ačiū. Taikos ir meilės ir jums, broliai.