Jau atsiranda pliurpiančių, esą šis rezultatas nieko vertas, mat lenkai tiesiog balsavo už saviškę. Tik ar nuo to blogiau?
Kai prieš dvejus metus Maskvoje rungėsi airių grupė “Black Daisy” su lietuve Asta Mileriene prie mušamųjų komplekto, Lietuva jai sukrapštė septynis balus. Būtų dainavusi, tikriausiai būtume ir dvylika davę.
63 Evelinos balai finale ir 19 vieta iš 43-ų — gerokai daugiau nei, sprendžiant iš prognozių, tikėjosi Lietuva. Net daugiau nei tikėjosi ir Europa. Taip, ta mergina, kurios ir suknelė, ir daina neva tokios tragiškos, parodė trečią rezultatą Lietuvos dalyvavimo konkurse istorijoje. Bet mums juk to negana.
Jau pakeliui iš Diuseldorfo išerzino klausimas: “O kada Lietuva pateks į geriausiųjų penketuką?” Visai gali būti, kad niekada. Ir ne todėl, kad mūsų dainos prastos. Tikintys, kad “Eurovizija” tėra muzikos konkursas, arba yra labai naivūs, arba apsimeta tokie esą.
2007-aisiais “Euroviziją” laimėjo Serbija — kai padedant Europai nuo šios šalies buvo plėšiamas Kosovas ir joje dominavo euroskeptikai. 2009-aisiais ir 2010-aisiais, Europai klimpstant į krizę, nugalėjo Norvegija ir Vokietija — vienos iš nedaugelio šalių, galinčių prisiimti konkurso rengimo išlaidas.
Gal tai — tik sutapimai, bet “Eurovizijos” užkulisiuose ir dabar šnabždamasi, kad latvių ir estų pergalės praėjusio dešimtmečio pradžioje galėjo būti savotiškas politinio korektiškumo gestas būsimiems Europos Sąjungos ir NATO pagrandukams. Jei taip, Lietuva į tą traukinį nespėjo.
Nereikia pamiršti ir to, kad estai laimėjo konkurse balsuojant 23, latviai — 24 valstybėms. Šįmet jų buvo 43.
Kaimynų balsavimo tradicija, priėmus daugiau šalių ir “Euroviziją” pailginus nuo vieno iki trijų koncertų, trijų Baltijos šalių galimybes apkarpė iki minimumo.
Pastaruosius ketverius metus “Euroviziją” laimi atlikėjai, į kurių reklamą ir pasirodymą kišamos septynženklės sumos. Eurais. Azerbaidžanui tai buvo valstybinės reikšmės užduotis — ketvirtu bandymu jie padarė tai, ką užsibrėžė. Šaunuoliai. Žino, ko nori, ir siekia to visomis išgalėmis.
Pažiūrėkite į finalų dešimtukus — rasite bent keletą valstybių, kurios ten yra ir bus, kol pačioms tai atsibos. Kuo jos kitokios nei mes? Pirmiausia — požiūriu.
Ne vienai šaliai dalyvauti “Eurovizijoje” — valstybinės svarbos reikalas. Pinigų negailima. Atsiranda agentūrų, kurios už solidų mokestį jau siūlo visą “Eurovizijos” dalyvio priežiūros paketą — nuo geriausių prodiuserių samdymo iki žiūrovų balsavimo pasirinktose šalyse organizavimo. Prisipirkti belgiškų, albaniškų ir portugališkų “Ežio” kortelių dar niekas neuždraudė.
Lietuva į tokius fokusus nesivels. Net jei ir norėtų — per silpni finansiniai raumenys.
Iš Lietuvos valdžios struktūrų lėšų net kompaktinio disko leidybai ir minimaliai reklamai negavusiai Evelinai padėjo lenkai — kitaip scenoje gal būtų tekę mūvėti džinsus. Todėl buvo graudu stebėti, kaip po sėkmingo pusfinalio pasipylė Lietuvos politikų skambučiai ir sveikinimai.
Pasilaikykite juos sau, ponai. Kiek jūsų prieš konkursą paklausė, ar ji bent jau turi kuo apsirengti?