Visos žmonijos bėdos prasidėjo nuo Adomo ir Ievos. O ką jie valgė? Obuolį. Be to, obelis žydi ir yra puikus gerų darbų simbolis.
Greitakalbe “Žaliojo obuolio” atsiradimo istoriją pasakojanti E.Mildažytė turi kuo džiaugtis. Laida “Bėdų turgus” jau dešimtmetį padeda likimo ir gyvenimo aplinkybių nuskriaustiems žmonėms.
Per tą laiką labdarai surinkta suma — įspūdinga. Gerumas, dosnumas ir dvasios stiprybė kiekvieną pavasarį pagerbiami per “Žaliojo obuolio” padėkos koncertą. Jį LTV žiūrovai pamatys šį sekmadienį 21 val. 15 min.
“Gal dabar, jei atsukčiau laiką atgal, gerumo simboliu rinkčiausi medų”, — lyg ir erzina Edita.
Bet laiko neatsuksi. Šią savaitę viename Vilniaus skverų atidengta Romo Kvinto sukurta Žaliojo obuolio skulptūra — paminklas Vilniaus ir jo krašto labdariams.
Nuveikta daug, tačiau Edita — ne iš tų, kurie apie savo darbą kalba pernelyg saldžiai ar sentimentaliai.
Pokalbis su “Bėdų turgaus” vedėja — ir apie labdarą, ir apie pokštus, ir apie nemeilę internetui.
— Ar prieš dešimt metų pradėdama “Bėdų turgų” tikėjotės, kad jis gyvuos 2011-aisiais?
— Žinoma, ne. Pamenu, pirmoji laida eteryje pasirodė spalio 7-ąją. Maniau, duokdie, kad iki Naujųjų išsilaikytume. Kai baigėsi pirmasis sezonas, atrodė, kad laimėjome Pirmąjį pasaulinį karą. O tada pamažu atsirado sistema, viskas pradėjo stotis į savo vietas.
— 7 milijonai litų, per dešimt metų surinktų labdarai, — tai daug ar mažai?
— Man atrodo, labai daug. Įsivaizduokite, kad reikėtų juos pačiam užsidirbti. Tie išdalyti pinigai juk galėjo likti kaip įmonių kapitalas.
Kai reikia rasti pinigų, apiforminti, suieškoti žmonių, kuriems reikia paramos, tai — darbas. Todėl atsirado įmonių, norinčių užsiimti labdara, ir tai daro per mus.
Juk jei nori paremti kurčiuosius, neisi į kurčiųjų mokyklą ir neklausi, kuriam labiau reikia. Žmonės mums paskambina ir sako: yra štai tiek pinigų, kai rasite žmogų, kuriam jie tikrai reikalingi, kreipkitės.
— Jūs jaučiate kompleksą, ieškodama pinigų? Net ir geram tikslui.
— Visa tai dabar daro laidos redaktorės ir į tai žiūri kaip į normalų darbą. Dirba labai mandagiai, nespaudžia žmonių. Klausausi jų kalbų ir susimąstau — jei manęs taip prašytų, ir aš duočiau.
Kita vertus, jos niekada neprašo labai daug. Geriau paskambins į 50 įmonių ir paprašys skirti po tūkstantį litų nei į penkias ir prašys po 10 tūkstančių.
Yra projektų, kuriems pinigų ieškau pati, pavyzdžiui, skulptūrai. Jokių problemų — aš juk neprašau pinigų sau. Jei yra verslininkų, kurie nori skirti lėšų gražiam tikslui, kodėl man turėtų būti gėda?
Gėda turi būti tiems, kurie surenka mokesčius į biudžetą ir nežinia kur padeda.
— Vis dėlto jūsų renginiuose netrūksta politikų.
— Ir jiems aš tiesiai sakau, ką manau. Didesnio biurokratinio smūgio, koks buvo suduotas neseniai, kai bėdžiams nubraukdavo socialinę paramą, nes jie gavo labdarą, neįmanoma įsivaizduoti. Sėdėjau ir galvojau, ar verta toliau dirbti. Juk žmogui ne padedi, o pakenki. Buvo nesmagių pokalbių šia tema.
Politikai, kurie ateina į šventę, turi duoti pinigų geram reikalui. Iš savo piniginės, kitų variantų nėra. Yra tokių, kurie tai daro geranoriškai.
Yra tokių, kurių vizitai keistai sutampa su rinkimų kampanija, bet tai nėra blogiausias variantas. Tai, kad jie sėdi pirmoje eilėje, — nieko keisto, jiems reikia to. Kaip rodo praktika, žinomi nebūtinai tie politikai, kurie daug dirba, reikia būti matomam.
Man kitas dalykas keistas: kai rengiamas labdaros vakaras, o jie ne tik neaukoja, neperka bilietų, bet dar paprašo atsiųsti kvietimą.
— Pati į politiką vis dar nesutiktumėte eiti?
— Ne. Tai būtų negražu prieš žmones, kurie manimi tiki.
— Prieš porą metų užsiminėte, kad mielai “Bėdų turgų” perleistumėte kitiems.
— Dažnai apie tai pamąstau, suplanuoju, kas vietoj manęs vestų laidą ir taip toliau, bet užprotestuoja laidos redaktorės, sako, kad be manęs nedirbs.
Kita vertus, atbunda ir paprastas žmogiškas egoizmas, supratimas, kad šio projekto vis dar reikia. Parodykite man kitas TV laidas, kurios gyvuoja dešimtmetį ir išlieka žiūrimiausių kanalo projektų sąraše. Tai — mano, kaip prodiuserės, sėkmė.
Esu dėkinga šiai laidai, nes galiu nemeluoti sau. Užauginau vaikus, maitindama juos šiltu maistu, galiu, kaip noriu, planuoti savo laiką ir dirbu darbą, kuriuo niekam nepakenkiu. Taip pasiseka mažai kam.
Tad kai man sako, kad Mildažytė verda muilo košę, atsakau, jog visi televizijose dabar ją verda. Tik vienų košė — šou, kitų — politinė, o mano košė nieko nenupliko.
— Įsivaizduojate save, “Bėdų turgų” vedančią po penkiolikos metų?
— Eik švilpt (juokiasi). Jei rimtai, būna akimirkų, kai sakau — viskas, nebedarysiu. Bet viskas grįžta atgal. Visuomenėje esu sutapatinta su šiuo įvaizdžiu, bet save matau visai kitaip. Yra trys kitos temos, kuriomis galėčiau kurti laidas, bet suprantu, kad nuo šito man niekas neleis pasitraukti.
— Kai pradėjote rengti “Žaliojo obuolio” ceremonijas, ar televizijoje buvo panašių renginių?
— Visiškai nieko. Tai buvo pirmieji apdovanojimai už gerumą. Paskui jų atsirado daugybė. Viena vertus, tai gerai. Tik nežinau, ar būtina kiekvienam apdovanojimui suteikti nacionalinį skambesį. Kartais pakaktų, kad tai parodytų regiono televizija.
— Ar nedvejojote dėl idėjos statyti paminklą geradariams?
— Trumpai kankinausi. Kalbame apie tai, kad reikia paminklo kalbai, pirmajam mokytojui. Ar būtinai Užupiui reikėjo angelo skulptūros, ar būtinai reikėjo paminklo Jurgai Ivanauskaitei? Į visus klausimus galime atsakyti “ne”. Paminklai kuria naujas miesto kultūros erdves.
Skveras, kur atsiras obuolio skulptūra, iki šiol buvo joks. Daug kas eidavo pro šalį ir nekreipdavo dėmesio. Mes tiesiog aptvarkysime tą vietą. Gal kada nors tas skveras bus vadinamas Labdarių arba Žaliojo obuolio.
O ar labdara verta paminklo? Ji buvo renkama per amžius. Man buvo labai įdomu kaupti informaciją apie tai. Vienintelis periodas, kai labdaros tradicijos buvo naikinamos, — sovietmetis.
Visas obuolys bus išmargintas labdaros teikėjų vardais. Nuo istorinių asmenybių — Radvilų, Sapiegų iki šiandien gyvenančių. Neįtraukėme valdovų, nes kriterijus — aukoti asmenines lėšas.
Dabar gyvenančių asmenų vardus užrašiau su jais nesitarusi. O kam? Vardų — per 80. Ir apie kiekvieno labdaros veiklą galima parašyti knygą.
— Ar yra aukotojų, kurie nenori apie skiriamą pagalbą pasakoti laidoje? Arba žmonių, kuriems reikia pagalbos, bet kuklinasi apie tai kalbėti?
— Taip. Tada apie juos neskelbiame. Buvo atvejis, kai rėmėme menininkus, aktorei Rūtai Staliliūnaitei tyliai nuvežėme gražų paltą iš “Audronės” salono. Kai ji gavo Nacionalinę premiją, paskambino ir pasakė, kad nori padėti kitiems. Bet aš nesutikau iš jos priimti pinigų. Kai žmogus už visą gyvenimo triūsą vieną kartą gauna pinigų, negražu iš jo imti.
Šįmet ceremonijoje apsilankys krepšinio treneris Darius Maskoliūnas. Jis — Vilniaus miesto tarybos narys. Paskambino ir pasiūlė kokiam geram tikslui skirti už šį darbą gaunamą algą. Pamąstėme, pasiūlėme ja paremti gabią, bet neturtingą merginą. Ji, padedama šios stipendijos, per ketverius metus baigė bakalauro studijas Mykolo Romerio universitete. Darius apie tai niekam nesakė. Bet renginyje jie turėtų susitikti.
— Dirbant laidoje tokiomis jautriomis temomis pasitaiko progų pasijuokti?
— Žinoma. Kartą vienai močiutei reikėjo pakeisti grindis, pripilti žvyro. Redaktorė supainiojo telefono numerį ir paskambino kitai moteriai. Ana spyriojasi, sako, nereikia jokio žvyro.
Redaktorė ginčijasi — reikia, būtinai reikia. Moteris galiausiai neišlaikė — velniai nematė, vežkite tą žvyrą. Kai išsiaiškinome, juokėmės pusę dienos. Kitą sykį fleitą bandėme įsiūlyti žmogui, kuris ja net negroja.
— Iš tokių istorijų išeitų įdomi knyga. Rašote dienoraštį?
— Ne, viskas galvoje. Yra žymiai įdomesnių dalykų, kurie verti knygos. Kadangi aš gyvenu, o ne simuliuoju gyvenimą, neturiu kada apie jį pasakoti. Dabar visas gyvenimas perkeltas į internetą, komentuojami tariami įvykiai, tariamos emocijos.
Manau, kada nors išleisiu knygą, bet kita tema. Kokia? Dabar dar nesakysiu.
— Naudojatės socialiniu tinklu “Facebook”?
— Ne. Nematau prasmės. Tai pernelyg vieša, kad rašytum, ką iš tiesų manai. O tie visi komentarai “kaip gražu, kaip miela, puiku” — neįdomu. Kad susirasčiau savo senus draugus, kurie gyvena už Atlanto? Juk per atstumą neturėčiau apie ką su jais kalbėtis.
Mano abu vaikai mokosi užsienyje — devyniolikmetis Domas Berlyne, dvidešimtmetė Rūta šiuo metu — Barselonoje.
Aš jų nekamuoju skambučiais per “Skype”, tai būtų terorizmas vaikų atžvilgiu. Gal mano sūnus prisigėręs, gal jo lovoje mergina be drabužių, o aš jam skambinsiu su vaizdo kamera?
Kompiuteris man išvis nebūtinas. Jei reikia užmušti laiką, galima knygas skaityti ar Kolorado vabalus nuo augalų nurinkti.
— Pati renkate “Žaliojo obuolio” koncertų programą?
— Ne, kasmet padeda chorvedė Eglė Nepaitė. Bet šįmet aš sumaniau parodyti geriausių numerių iš ankstesnių ceremonijų rinkinį. Iš dešimties metų išrinkome pasirodymus, kurie buvo sąlyginai nauji.
Pavyzdžiui Andrius Mamontovas ir Atlanta kartu “Kregždutes” atliko specialiai “Žaliojo obuolio” koncertui.
Pamenu, kaip kompozitorius Giedrius Kuprevičius koridoriuje mane stvėrė į glėbį ir sakė — ačiū, ši versija padėjo prikelti visą miuziklą “Ugnies medžioklė su varovais”. Ir tokių atvejų — daug. Melodija iš filmo “Vyras ir moteris”, kurią kartu atliko Aistė Pilvelytė ir Maksas Melmanas iš “Biplan”, Rūtos Ščiogolevaitės ir Česlovo Gabalio duetas — daug gražių pasirodymų priminsime.
— Ir jūs su mama?
— Taip, dainuosime “Motinos valsą”. Dainavome kartu prieš šešerius metus, kai koncertą skyrėme Motinos dienai. Galiu sau leisti vieną kartą priminti tą vakarą.
Dabar vyksta tiek daug koncertų, dainos taip nuzulintos, kad lieka du variantai. Arba visiškai naujos dainos, bet tam reikia daug laiko, pinigų, o aš nesu nei Marijus Mikutavičius, nei Andrius Mamontovas — pati neparašysiu. Arba konceptualiai naujas kūrinys, pavyzdžiui, miuziklas.
— Ką veiksite, kai vakaras baigsis?
— Išvažiuosiu į kaimą ir pakelsiu ne vieną taurę šampano.
Tada atsikvėpsiu, užsidėsiu kepurę ir išeisiu į laukus.