— Šiuo metu Lietuvos kino teatruose rodomame animaciniame filme “Kunfu panda II” jūsų balsu kalba raganosis. Koks jis yra?
— Įgarsindami animacinius filmus mes dažnai nematome visos juostos, o tik reikiamus epizodus. Keisčiausia, kad šis mano raganosis — vienas iš teigiamų vaidmenų, kurie man kliūva labai retai.
— Ar pirmą kartą įgarsinote animacinį herojų?
— Oi ne, esu jų įgarsinęs labai daug, dabar visų net neišvardyčiau. Be to, turiu prietarą — nerenku nei savo nuotraukų, nei spektaklių afišų. Kai man reikia sukurpti gyvenimo aprašymą, atsiveria tikras pragaras. Niekada nieko neatsimenu.
— Esate ir aktorius, ir režisierius. Kurioje srityje jaučiatės stipresnis?
— Nevadinčiau savęs tikru režisieriumi, nors esu baigęs ir režisūros mokslus Viktorijos universitete Kanadoje. Turbūt tie mokslai man buvo svarbesni kaip aktoriui, nes padėjo atskleisti aktorystės esmę.
Vienas protingas žmogus yra pasakęs: “Stenkis daug išmanyti apie viską ir labai daug — apie vieną dalyką.” Tai ir bandau visais būdais daryti.
Aš — aktorius ir tai yra mano gyvenimo būdas. Esu labai laimingas padaras, nes darau tai, kas man patinka, ir už tai dar kartais sumoka!
— Koks vaidmuo jums labiausiai įsiminė?
— Kiekvienas savaip mielas, kiekvienam atiduodi nemažai kepenų. Dabar mieliausias — naujausias vaidmuo “Domino” teatro monospektaklyje, kurį pastatėme su kolega Juozu Gaižausku ir režisieriumi Augustinu Griciumi, “Du vyrai ir viena tiesa” (pjesės autorius Jevgenijus Griškovecas).
— Žiūrėdami per TV nuolat rodomus reklaminius siužetus, kuriuose vaidinate, daugelis iš jūsų kikena. Ar toks naivus esate ir gyvenime?
— Mane išdurti — minutės reikalas. Tai gali padaryti bet kas. Neretai dėl to nukenčiu.
Tačiau tas personažas man labai mielas, nes jis naivus gerąja prasme. Gal jis atrodo kvailys, bet dėl to galima būtų ginčytis.
Juk jeigu ne tokie kvailiai, nevykėliai ir avantiūristai — nieko šiame pasaulyje nebūtų. Egzotiškos idėjos dažnai gimsta pačių didžiausių nevykėlių, iš kurių visi juokiasi ir tyčiojasi, galvose.
Tik jie geba patikėti netikėčiausiais dalykais. Ir Albertas Einsteinas nebūtų išvedęs reliatyvumo teorijos, jei ne netikėta idėja.
Rimtas žmogus yra nuobodus padaras. Jei rimtai žiūri į pasaulį ir nieko pats nekuri, vadinasi, valgai kažkieno išėdas.
— Kas jus suviliojo į LNK šokių projektą?
— Tai buvo tokia avantiūra, kad dabar prisiminus plaukai piestu šiaušiasi. Kai mokėmės aktoriaus meistriškumo, susipažinome su kūno valdymo technika, įvairių epochų šokio kultūra. O čia — tikras sportas!
Gaila, kad šokiams negalėjau skirti tiek dėmesio, kiek norėjau, nes tuo pačiu metu dar dirbau teatre, repetavau du spektaklius, o tai — peilis uodegoje.
— Ar jūsų žmona Silvija Pakalniškytė netraukė už pakarpos atgal?
— Žmoną dievinu už tai, kad palaiko bet kokią mano aferą. Galbūt kartais ji iš manęs pasijuokia, bet niekada nėra pasakiusi: “Kur tu, idiote, lendi?” Ji priima mano gyvenimo būdą ir supranta, kad norint gerai atlikti mano darbą reikia keisčiausių dalykų.
— Kur dirba ji pati?
— Ji yra vadybininkė — normalus žmogus. Be abejo, domisi ir įvairiomis meno rūšimis.
— Ar mokate skaičiuoti pinigus?
— Skaičiuoti moku, bet planuoti pinigų — tikrai ne. Normalus žmogus pasakytų, kad tai, kaip aš elgiuosi su pinigais, — gryniausias idiotizmas.
Manote, kad skaičiuoja žmona? Ne... Kažkodėl mums jų nuolat trūksta.
— Gal pinigų stygius ir pastūmėjo jūsų porą laimės ieškoti svetur? 1993-iaisiais išvykote į Kanadą ir ten pragyvenote beveik dešimt metų.
— Kas pastūmėjo, vienu žodžiu neatsakysi. Gal smalsumas, patirčių ieškojimas, avantiūrizmas. Norėjosi pamatyti tai, kas mums sovietmečiu atrodė kitas pasaulis.
Džiaugiuosi, kad teko tai pajusti. Nemėgstu kur nors keliauti dviem savaitėms, pasimaudyti, nusifotografuoti ir grįžti. Nuo tokių kelionių tik pavargstu. Jos slegia.
Man reikia kur nors nuvažiuoti mėnesiui dviem, pabendrauti, pajusti dvasią.
Kanadoje gerai išmokau anglų kalbą — dabar galiu skaityti knygas ir pjeses originalo kalba, pajusti menkiausius autoriaus paslėptus niuansus, subtilybes.
Suvokti, ką turėjo omenyje dramaturgas, — labai didelė nauda. Vien dėl to buvo verta Kanadoje praleisti 10 metų.
— Galbūt geros anglų kalbos žinios padėjo filmuojantis Lietuvoje kurtame Edwardo Zwicko “Pasipriešinime” (2008 m.), kur vaidinote su Danieliu Craigu ir Lievu Schreiberiu?
— Man patiko šie aktoriai. Mačiau, kad ir jiems, ir režisieriui E.Zwickui, kaip žydų tautybės žmogui, buvo svarbu sukurti gerą filmą. Beje, kaip jam tai pavyko, nežinau.
Gėda prisipažinti, bet šio filmo dar nesu matęs. Namie lentynoje dulka DVD.
Filmuojant daugiau bendravau su Lievu Schreiberiu — buvau jo herojaus būryje.
Tai labai įdomus ir šviesus žmogus. Beje, jis kuria scenarijus. Lievas prisipažino, kad jam didžiausias malonumas grįžus naktį po filmavimo pasistatyti taurelę degtinės ir imtis plunksnos.
Iš šių garsenybių nepajutau nuostatos, kad jie geresni ar išmintingesni. Jie turi daugiau patirties, bet profesionalumo prasme mes tikrai esame lygūs. Jie visada įvertindavo įdomesnę mano improvizaciją.
Didžiulį įspūdį padarė jų atsidavimas filmavimo aikštelėje: kaip ruošiasi vaidmeniui, jį analizuoja, ieško, stengiasi. Tai — tikri profesionalai. Ir jokio puikavimosi!
— Papasakokite, kokiais darbais esate užsivertęs dabar?
— Su Juozu Gaižausku “Domino” teatre kuriame naują projektą, kuris pasirodys tik vasario mėnesį. Jame ketina dalyvauti keturi vyrai.
— Bus keturi vyrai ir viena tiesa?
— Na, šį pavadinimą sugalvojome ne mes. Kitą projektą kol kas dėlioju galvoje.
Noriu pabandyti “Stand-up comedy” žanrą (Vieno žmogaus humoro šou. — Red.). Bet be anekdotų apie antrą galą.
Nesu toks tobulas, kad galėčiau improvizuoti, todėl reikia pasiruošti.
— Esate pasinėręs į teatrą, bet ir televizijos nesikratote?
— Būtų kvaila kratytis bet kokio darbo — televizijoje, kine, reklamoje. Svarbiausia, ką ir kaip ten darai. Televizija — galinga jėga. Jos įtaka visuomenei tik didės.
Kita vertus, tokia aktoriaus profesija — turi būti matomas, atpažįstamas.
— Į kokią beprotiškiausią gyvenimo avantiūrą dar leistumėtės?
— Į bet kokią! Tik viskas turi turėti tikslą. Neseniai perskaičiau labai gerą Kurto Vonneguto kūrybos ištrauką.
“Iš pradžių Dievas sukūrė Žemę ir žvelgė į ją iš savo kosminės vienatvės. Ir Dievas tarė: “Padarykim iš purvo gyvus sutvėrimus, kad purvas pamatytų, ką mes padarėm.” Ir Dievas sukūrė visus gyvus padarus, kurie dabar juda Žemėje, tarp jų — ir žmogų.
Žmogaus pavidalo purvas atsisėdo, apsidairė ir prabilo: “Kokia viso šito prasmė?”
Dievas paklausė: “Ar viskas privalo turėti prasmę?” “Be abejo!” — atsakė žmogus. “Tuomet palieku tau pačiam sugalvoti, kokia viso šito prasmė”, — atsakė Dievas ir nuėjo.”
— Jūsų hobis sutampa su specialybe?
— Visi mano pomėgiai papildo profesiją. Domiuosi astronomija, teorine fizika, kosmologija. Man įdomu, iš kur visa šita velniava atsirado. Tai nereiškia, kad labai gerai išmanau fiziką, — nė velnio!
Norisi suvokti, kaip mes buvome tame taške, nuo kurio viskas prasidėjo, ir kaip viskas pasikeis. Yra daug nesuvokiamų dalykų, bet mane jie uždega. Astronomas Gunaras Kakaras tai vadina nežinomybe.
— Savo šunį airių seterį pavadinote Marso — prancūzų aktoriaus Marcelio Marceau garbei?
— Labai jau jo snukelis ir grimasos buvo panašūs į garsiojo prancūzų mimo. Gaila, kad jis dabar negali lakstyti — susilaužęs leteną vargšelis kenčia sugipsuotas.
Bet nėra ko norėti — veterinaras pasakė, kad čia pusiau šuo, pusiau paukštis. Jei jį paleidi, skrenda miškais plevėsuodamas ausimis.
— Ar niekas nesakė, kad jūs... šiek tiek panašūs?
— Kiekvienas šuo yra panašus į savo šeimininką, o jeigu jis į mane panašus, tai man — didžiausias komplimentas! Jį padovanoję draugai nusprendė, kad tai — mūsų šuo, ir mes su žmona per daug nesispyriojome.
O kai pradėjo makaluotis palei kojas, abu ištirpome. Dabar meldžiamės šunų dievui, kad gerai sugytų letena.