Pusvalandis atvirumo su Stingu (nuotraukos)

Prabangaus Maskvos viešbučio “The RitzCarlton” baras — smagi vieta pasėdėti. Pro stiklo sienas ir stogą matyti Raudonoji aikštė. Tyliai groja muzika, įrengti patogūs krėslai, padavėjos — labai malonios, o kavos puodelis kainuoja maždaug 50 litų.

Prieš mane mandagiai šypsosi artistas, garsėjantis kaip ne itin susitikimus su žurnalistais mėgstantis asmuo, birželio 27ąją surengsiantis koncertą Vilniaus Vingio parke.

Iš pradžių planuota, kad tądien Stingas koncertuos Baltarusijoje, tačiau dėl sudėtingos finansinės padėties šalyje kaimynėje koncertą nutarta perkelti į Vilnių.

Daugiau nei tris dešimtmečius populiarų dainininką, milijonus gerbėjų turintį Stingą (tikrasis vardas — Gordonas Matthew Sumneris) medžioti teko ilgai.

Į visus prašymus susitikti daug sykių buvo atsakyta, kad garsus britų dainininkas apskritai jų nė nesvarsto. Brito nenoru dalyti interviu ne kartą skundėsi kolegos tiek iš Didžiosios Britanijos, tiek iš kitų šalių. “Tegul kalba muzika”, — šis atlikėjo pasiūlymas žurnalistus varo į neviltį.

Tačiau birželio pradžioje atėjo netikėta žinia — dainininkas sutinka susitikti Maskvoje ir duoti 15 minučių trunkantį interviu.

Interviu — tik vienas per visą jo viešnagę Rusijoje. Jei dainininkas jį duos “TV antenai”, rusų žurnalistai liks nieko nepešę.

Tačiau rudenį Vilniaus “Siemens” arenoje koncertavęs atlikėjas prieš antrąją per dvylika mėnesių viešnagę į Lietuvą privilegiją pasikalbėti suteiktų lietuviams.

Procedūrų — daugybė. Prieš kelionę į Maskvą Stingo vadybininkai Londone iš anksto pareikalavo pateikti interviu klausimus raštu ir pusę jų išbraukė — pokalbyje neturi būti jokių užuominų apie asmeninį gyvenimą.

Griežtai nurodytas interviu laikas ir vieta — šio pirmadienio popietė, “Olimpinio” sporto komplekso, kuriame dainininkas surengė koncertą, užkulisiai.

Pirmadienio rytą, tris valandas prasėdėjęs Vilniaus oro uoste ir sužinojęs, kad vis “taisomas” lėktuvas į Maskvą taip ir nepakils, keikiau likimą ir maniau, jog ilgai prašytas pokalbis taip ir neįvyks.

Tačiau vakarop nukakęs į Rusijos sostinę, prasigrūdęs pro “atliekamo bilietėlio” prašinėtojų minią (visi 12 tūkst. bilietų į šį koncertą parduoti iš anksto, o prie arenos už juos buvo siūloma ir maždaug 1200 litų) ir galiausiai atsidūręs užkulisiuose, sukėliau atlikėjo vadybininkams juoką.

Vaizdžiai papasakojus apie visus kelionės nepatogumus, rusų pasienio kontrolės priekabumą, per visą dieną suvalgytą vieną sumuštinį, kelionę sausakimšu metro, ilgametis Stingo gastrolių vadybininkas Williamas Francis atlyžo ir pakvietė kitą dieną su dainininku susitikti viešbutyje.

Liftu pakilęs į viešbučio viršutiniame aukšte įsikūrusį barą jame pamačiau tik vieną lankytoją. Iš krėslo pakilęs Stingas pasisveikino šypsena.

“Na, ir nuotykių patyrėte”, — juokdamasis ranką paspaudė dainininkas.

Paprastus džinsus ir kuklų megztinį vilkintis atlikėjas kaip tik ruošėsi pasivaikščioti į Raudonąją aikštę.

“Manęs čia niekas neatpažįsta. Užsimaukšlinu kepurę, vaikščioju vienas ir gana greitai”, — paklaustas, nejaugi neturi asmens sargybinio, nusijuokė atlikėjas.

Užsakęs kavos dainininkas paprašė pirmiausia pasikalbėti apie gastroles ar artėjantį pasirodymą Lietuvoje — albumo “Symphonicities”, kuriame skamba su simfoniniu orkestru atliekami jo populiarūs kūriniai, programą. Vilniuje muzikantas šįkart ją atliks su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, kuriam diriguos kartu su atlikėju keliaujanti dirigentė Sarah Hicks.

Atsipalaidavęs dainininkas greitai pamiršo griežtus nurodymus, ko galima klausti, o ko — ne.

Kalbėdamas jis įdėmiai žvelgia pašnekovui į akis ir nuolat žaidžia su ant riešo sumautomis odos bei metalo apyrankėmis. Ir daug šypsosi — visiškai paneigdamas britų žiniasklaidos sukurtą paniurėlio įvaizdį.

— Šiuo metu koncertuojate su vietos orkestrais. Kokį įspūdį jie jums daro?

— Gerą. Pavyzdžiui, Rusijos valstybinis orkestras, su kuriuo koncertavau šį pirmadienį, — tikrai nuostabus. Klasikinės muzikos artistų lygis buvusioje Sovietų Sąjungoje — labai aukštas. Prieš koncertą kartu repetuojame tik sykį, tad normalu, kad pasitaiko klaidų. Tačiau taip — dar įdomiau.

— Ar tai, kad kas vakarą grojate su kitais muzikantais, turi kokią nors įtaką pasirodymo eigai?

— Tiesiog tenka samdyti du dirigentus — Sarah Hicks diriguoja per patį šou, o kitas dirigentas į koncerto vietą atvyksta keliomis dienomis anksčiau ir patikrina orkestro pasirengimą.

Kartais pasitaiko siurprizų — įvairiuose miestuose sutinku itin įspūdingų solistų. Jei orkestrui prastai sekasi, situaciją gelbsti mano muzikantai — bosininkas Ira Colemanas, gitaristas Dominicas Milleris ir kiti. Nepaleidžiame koncerto stygų iš rankų.

— Simfoninės muzikos ir popdainų derinys daug kam atrodo kaip avantiūra. Kokių atsiliepimų apie šį sumanymą sulaukėte iš klasikinės muzikos atlikėjų?

— Niekas pernelyg nepeikia. Didžioji mano užduotis buvo pasiekti, kad dainų aranžuotės būtų tikrai įdomios, tinkamai išnaudotas orkestras. Norėjau, kad tie muzikantai gerai paprakaituotų, pajustų iššūkį ir nenuobodžiautų.

Kartais popdainininkai tiesiog dainuoja balades, o orkestras už nugaros griežia ilgai trunkančias natas — tai labai neįdomu.

Su įvairiais orkestrais jau surengiau apie 120 koncertų, 100 iš jų — su Londono karališkuoju filharmonijos orkestru. Baigiantis tai gastrolių daliai, jo nariai jau atrodė ir grojo kaip roko grupė — atsipalaidavę, judrūs, net pradėjo kitaip rengtis.

Jiems buvo visiškai neįprasta, kad pagrojus solinę partiją publika pradeda ploti. Jautėsi patekę į kitą pasaulį, nuolat šypsojosi, nors mums, popmuzikos artistams, tai yra visiškai įprasta.

Manau, ir jie pajuto mums pagarbą. Mano grupėje surinkti labai geri muzikantai. Orkestro nariai tikriausiai to nesitikėjo.

— Kurios dainos koncerte priverčia jus pašiurpti iš malonumo?

— Kai kurie kūriniai — tiesiog sutverti orkestrui. Pavyzdžiui, “The End Of The Game”. Jaučiu, kaip ši daina sminga tiesiai į širdį. Patinka ir tie kūriniai, kurie skamba neįprastai, — “Next To You”, kai orkestras groja lyg rokenrolo grupė.

— Atliekate ir dainą “Russians” (“Rusai”), parašytą prieš 25 metus, apie tuometį šaltąjį karą. Kaip jaučiatės apie Ronaldą Reaganą, Nikitą Chruščiovą ir atominę bombą dainuodamas dabar?

— Svarbu, kad žiūrovai suprastų istorinį dainos kontekstą, nes šis kūrinys — nebeaktualus. Kita vertus, įvairių kultūrų nesusikalbėjimas ir priešiškumas — problema, kuri niekur nedingo.

Kai Rusijoje atlieku šią dainą, apima ypatingi jausmai. Juk aranžuotei panaudoti Sergejaus Prokofjevo, Modesto Musorgskio kūrinių motyvai. Štai ir šį kartą pirmose eilėse skambant šiai dainai mačiau apsiašarojusių žiūrovų.

— Albumas “Symphonicities” ir jo gastrolės sulaukė didžiulio populiarumo. Gal bus ir jo tęsinys?

— Tikriausiai ne, nebent — gerokai vėliau. Muzika turi būti nenuspėjama, tai labai svarbu. Dar vienas simfoninių versijų albumas nebūtų jokia staigmena.

O aš jaučiu poreikį stebinti publiką. Kitas mano projektas turėtų būti jums labai netikėtas — toks yra mano tikslas. Dar ir pats nežinau, kas tai bus.

— Vilniuje lankysitės jau ketvirtą kartą. Sakykite, kokį įspūdį jums palieka šis miestas?

— Man apskritai patinka Baltijos šalys. Labai įdomi jų istorija. Smalsu sužinoti, kaip augo valstybės, kurių likimas ir kelias — visai kitoks nei Anglijos. Visada mielai keliauju į buvusios Sovietų Sąjungos šalis.

Kai susimąstau, kad prieš tris dešimtmečius koncertas Maskvoje ar Lietuvoje man buvo visiškai neįmanomas dalykas... O dabar Vilnius — puikus Europos miestas, kurio, beje, labai išsilavinusi ir protinga publika — bent jau man taip pasirodė per ankstesnius vizitus.

Per šias gastroles lankiausi ir tokiuose miestuose, apie kuriuos išvis nieko nebuvau girdėjęs, bet Vilnių visada prisimenu. Per pastarąją savo viešnagę buvau vieno dailininko (Sigito Staniūno. — Red.) studijoje. Jis man padovanojo savo darbą, jį įrėminau ir pakabinau savo namuose Londone.

— Vilniuje programą su simfoniniu orkestru atlikote pernai. Kodėl verta išgirsti šį koncertą dar sykį?

— Pirmiausia buvo nemažai žmonių, kurie nepateko į pirmąjį koncertą pernai, — visi bilietai buvo išpirkti.

Antra, per gastroles pasirodymo lygis vis gerėja, nes jaučiu vis glaudesnį ryšį su šia programa. Trečia, šiame šou labai daug informacijos — grojame dvi su puse valandos. Vienu sykiu visos jos neperimsi.

Tikiuosi, kad bus žmonių, kurie norės šiuo koncertu pasimėgauti dar kartą. Bent aš pats norėčiau tai padaryti.

Čia kaip su gera knyga ar teatro spektakliu — norisi patirti tai dar sykį.

Be to, šį kartą koncertuosime po atviru dangumi, tad ir pasirodymo dinamika bus kiek kitokia.

— Per šias gastroles aplankėte daug miestų. Kuris koncertas buvo labiausiai neįtikėtinas ar keisčiausias?

— Nė nežinau. Buvo pasirodymų labai senose, turtingą istoriją turinčiose salėse. Pavyzdžiui, koncertuoti Niujorko “Metropolitan” operoje — juk tikra svajonė, o man ji išsipildė.

Šiaip visas mano gyvenimas yra neįtikėtinas. (Juokiasi.) Labai nedaug žmonių gyvena taip, kaip aš.

— Pastarieji trys jūsų įrašai — simfoninės dainų versijos, senųjų britų dainų Kalėdoms skirtas diskas “If On A Winter’s Night” ir XVI amžiaus muzikos albumas “Songs From The Labyrinth”. Esate sakęs, kad jums nebeįdomu kurti tipišką popmuziką ir to nebedarysite. Kodėl?

— Nėra taip, kad nebeįdomu. Tiesiog nežinau, ar dar sugebėčiau tai daryti. Kuriu tik tokią muziką, kuri intriguoja mane patį, teikia man malonumą. Nesu tikras, ar vis dar suprantu popmuzikos mėgėjų skonį. Man šįmet sukaks šešiasdešimt. Būti popdainininku, vaikytis šlovės sulaukus tokio amžiaus man būtų keista.

Tad tiesiog elgiuosi natūraliai ir stengiuosi kurti, koncertuoti oriai. Jei tai patinka daug kam — valio. Jei ne — nesvarbu.

Man pasisekė gyvenime ir dabar nebeturiu sukti galvos, kiek žmonių pirks mano įrašus ar bilietus. Uždirbau pakankamai. Niekada nekursiu tik dėl pinigų.

— Ar tai reiškia, kad dabar jums kurti — maloniau nei anksčiau, kai rūpėjo ir užimta vieta įvairiuose populiariausiųjų sąrašuose?

— Mėgstu, kai pasitvirtina mano nuojauta, nors ji visiems atrodo beprotiška.

Apie albumą “Songs From The Labyrinth” visi sakė: “Ką, įrašinėji XVI amžiaus liutnių dainas? Tu ką, visai praradai savo suš... tas smegenis?” (Juokiasi.)

Arba kai įrašiau Franzo Schuberto melodiją — atrodė visiška beprotybė. O štai, prašom, tie įrašai daug kam patiko.

Tas pats ir su šiomis gastrolėmis. “Jei grosi su simfoniniu orkestru, nesąmonė, prarasi daugybę pinigų, tai neatsipirks.” Prašome, atsipirko, ateina tūkstančiai žiūrovų. Štai kas būna, kai iš anksto negalvoji apie pinigus. Muzika yra tikra paslaptis.

— Esate pagarsėjęs sveiko gyvenimo būdo gerbėjas.

— Ką jūs sakote? (Kvatojasi.) Taip, kurgi ne. Geriu alkoholį, dievinu šokoladą ir ledus. Tikras sveikuolis. (Kikena.)

— O kaip nuolatiniai jogos užsiėmimai, ekologiškos daržovės, kurias auginate savo ūkyje Italijoje?

— Na, taip, užsiimu joga. Stengiuosi sveikai maitintis, kad būčiau energingas, bet tikrai nesu šventasis. Mėgstu svaigiuosius gėrimus — neslepiu to. Tiesa, nerūkau.

— Niekada ir nerūkėte?

— Nesu rūkęs nieko, ką rūkyti yra legalu. (Šypsosi.)

— Tai vynas ir degtinė yra žalingiausi jūsų įpročiai?

— Ei, brolau, nepasakosiu apie savo žalingiausią įprotį. Pamiršk tai. (Juokiasi.)

— Klausiu to, nes pažįstu moterų, sakančių, kad jūs kasmet vis geriau atrodote.

— Perduokite joms, kad jų rega tikriausiai prastėja. Bet iš tiesų padėkokite už komplimentą. Man malonu.

Jei rimtai, aš ne iš tų, kurie labai išgyvena dėl savo išvaizdos ir ja rūpinasi. Mėgstu atrodyti gerai ir tvarkingai, kai einu į sceną. Tačiau ne dėl tuštybės — labiau dėl savigarbos. Jei į mane žiūri keliolika tūkstančių žmonių, negaliu atrodyti lyg valkata. Be to, kai padoriai atrodau, ir pats jaučiuosi gyvybingesnis, judresnis.

Man 59-eri, bet jaučiuosi kur kas jaunesnis. Manau, kad tai lemia ir smalsumas. Man vis dar labai įdomu išsiaiškinti, kodėl esame čia, kaip sutvarkytas pasaulis. Ir ypač domiuosi muzika.

Nesu griežtai nusistatęs jokiu klausimu ir vis dar ieškau naujovių.

Tai — gal net ne jaunatviškumas, o gyvenimo džiaugsmas. Nesijaučiu apkerpėjęs. Dabar esu laimingesnis nei jaunystėje, nes geriau save pažįstu.

— Rudenį jums sukaks šešiasdešimt. Ar jau suplanavote vakarėlį?

— Taip, tą dieną koncertuosiu viename Niujorko teatrų. Susirinks daug mano draugų, jie eis į sceną ir dainuos mano dainas.

Bus smagu. Tai bus labdarai skirtas renginys, į kurį pateks nedaug žmonių, galbūt pakviesiu ir ištikimiausius gerbėjų klubo narius. Švęsiu pritraukdamas daug dėmesio ir to nesigėdiju — tai padės surinkti lėšų geriems tikslams.

— Pasaulyje daug nerimo. Vieni bijo atominių elektrinių, kiti tiki pranašystėmis, kad 2012aisiais ateis pasaulio pabaiga, ir taip toliau. Jūs jaudinatės dėl ateities?

— Manau, žmonija vystosi tik per krizes. Taip, laikai dabar — kažkuria prasme sumauti. Trečiojo pasaulio šalys tebevargsta, gamtos ištekliai senka. Nėra taip, kad negalėčiau miegoti naktimis, bet man truputį neramu. Turiu šešis vaikus, noriu, kad jie gyventų saugiame pasaulyje, galėtų įgyvendinti savo tikslus ir svajones.

Vis dėlto pagrindinė problema — kiekvieno iš mūsų požiūris. Politikų sprendimai, globaliniai projektai — visa tai svarbu, bet kur kas svarbiau, kaip patys elgiamės su savo šeimos nariais, draugais, svetimais žmonėmis, kitomis tautomis. Stengiuosi šiuo požiūriu būti kuo geresnis. Ir tai — svarbiausia, ką galiu padaryti.

— Kai kurie žmonės sako, kad kaip muzikantas esate diktatorius. Ar priimate aplinkinių patarimus?

— Žinoma. Dirbu su labai gerais muzikantais, tiesą sakant, net geresniais už mane. Čia kaip žaidžiant tenisą — kuo stipresnis treniruočių partneris, tuo geriau pats pradedi žaisti.

Jei jiems nepatinka mano sumanymas, persvarstau, gal iš tiesų klystu.

— O jei žmona pasakytų, kad jai labai nepatinka daina, atsisakytumėte to kūrinio?

— Ne, turbūt bandyčiau apginti savo nuomonę, užsispirčiau. (Juokiasi.) Iš tiesų labiausiai klausau vidinio balso. Dažniausiai jis nemeluoja.

— Buvau jos pasirodyme. Labai didžiuojuosi savo dukra, ji — nuostabi. Stebėjau ir galvojau: “Štai, šią nuotaiką ir mimiką ji pasiskolino iš manęs, tai mano DNR. Ei! O kas gi čia? Visiškai nepanašu į mane.”

Kartais noriu jai patarti, bet nusveria protingoji mano pusė — juk dukrai senio tėvo patarimai visiškai neįdomūs. Vienintelis įdomus patarimas, kurį jai daviau, — grok muziką savo sielai.

Muzikantu netampama dėl pinigų ar šlovės. Mano vaikai tai supranta, groja, nes tai jiems patinka (Stingo sūnus Joe Sumneris taip pat yra muzikantas, grupės “Fictionplane” lyderis. — Red.). Šlovė kartais yra tikras prakeikimas.

— Muzikinė sėkmė mane aplankė, kai sulaukiau 27erių.

Iki tol mokėjau paskolą bankui už butą, dirbau įvairius darbus, nelengvai sudurdavau galą su galu. Tad šlovė, pinigai, populiarumas buvo tikras kontrastas.

Kuriam laikui išėjau iš proto, taškiausi pinigais. O tada supratau, kad pinigai ir laimė — dažnai visiškai priešingi dalykai.

Manau, tai padėjo išlaikyti sveiką požiūrį. Daug metų esu vedęs, turiu puikią šeimą. Kartais pasimėgauju tikru rokenrolo atlikėjo gyvenimo būdu, bet grįžęs namo esu geras šeimos vyras. Tai man suteikia taip reikalingą įvairovę.

Esu dėkingas likimui, kad teko patirti ir šilto, ir šalto. Tie vaikiai, kuriuos televizijos realybės šou paverčia žvaigždėmis, vos pakilusius iš mokyklos suolo, — neįsivaizduoju, koks sužalotas bus jų mąstymas. Tiesą sakant, tai — žiauru jų pačių atžvilgiu.

— Sakoma, kad greta kiekvieno puikaus vyro stovi puiki moteris. Kaip manote, ar be žmonos Trudie dabar būtumėte tiek pasiekęs?

— Manau, jau būčiau miręs. Negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be jos. Ji — tikra partnerė, esame lygiaverčiai — tiek intelektu, tiek kitais dalykais. Tai labai stiprus ir įtaką man darantis žmogus.

Tad nežinau, ar aš esu puikus vyras. Bet ji — tikrai nuostabi moteris.

— Jei viskas baigtųsi rytoj...

— Jei aš mirčiau?

— Nebaigiau klausimo, bet jei jau taip, ar bijote mirties?

— Nežinau. Turbūt neturėčiau bijoti. Aš tiesiog dar nesu pasiruošęs mirti. (Juokiasi.) Svarbu, kad mirtum ramus dėl to, kaip gyvenai. Tai aš kartoju savo vaikams.

Su mintimis apie mirtį anksčiau ar vėliau susitaikoma.

Aš jau gyvenu ilgiau nei mano tėvai — nė vienas jų nesulaukė 60ies.

Jei rytoj tektų mirti, sakyčiau, kad nemažai nuveikiau ir už viską esu dėkingas, tad pirmyn į tai, kas bus toliau.

— Iš tiesų norėjau paklausti visai ko kito. Jei rytoj netektumėte viso savo turto ir turėtumėte viską pradėti iš naujo, ar tai jums būtų labai baisu?

— Tai — ne tokia jau beprotiška mintis. Visai įmanoma, kad visa finansų sistema sugrius per naktį ir pinigai bus nieko verti.

Ką tada daryčiau? Turiu sodą, galėčiau užsiauginti daržovių, bet tektų pasiremti ir savo kitais gebėjimais.

Galėčiau stovėti kaimo aikštėje ir dainuoti pasidėjęs kepurę, kad už tai kas nors įdėtų maisto ir galėčiau pamaitinti savo vaikus. Jei reikėtų, tai tikrai daryčiau.

Dėl savęs nesirūpinčiau, bet labai jaudinčiausi dėl vaikų ir, kai turėsiu, — anūkų.

Kita vertus, laikas, kai pinigai bus nebesvarbūs, tikrai ateis. Ir kuo greičiau — tuo geriau.